Ąžuolų kalno šlaite, šalia buvusios Meno mokyklos (db. Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultetas), stovi medinių dvarelių bei etninės statybos bruožų turintis medinis namas, priklausęs žymiam Lietuvos skulptoriui Juozui Zikarui (1881-1944).

J. Zikaras 1928 m. iš Panevėžio atvyko dirbti į Kauną. Kiek vėliau čia persikėlė ir jo šeima - žmona Anelė bei keturi vaikai. Skulptoriui gavus sklypą tuometinėje Ąžuolų gatvėje, 1932 m. pradėta statybos techniko J. Dubausko suprojektuoto namo statyba. Kadangi pastatą reikėjo pritaikyti prie šlaito reljefo, iš kiemo pusės suprojektuoti du aukštai, tuo tarpu iš gatvės - vienas. Kiek vėliau prie namo suprojektuota skalbykla su balkonu ir terasa. Namo stogas valminis, dengtas čerpėmis. Sienos apkaltos vertikaliai bei horizontaliai sudėtomis, rusvai dažytomis lentelėmis. Pastogės skydų apkalai sudėti mišriai. Namo langai išryškėja dėl raudona ochra dažytų apvadų bei langinių. Pirmame aukšte (pusrūsyje) buvo įrengtos J. Zikaro dirbtuvės, o butą sudarė keturi sujungti kambariai. Skulptoriaus šeima gyveno gana kukliai, kūrybinės dirbtuvės buvo ankštokos. Kaip teigia dr. Giedrė Jankevičiūtė: "Šiuose namuose buvo tik vienas prabangos daiktas - puiki Kauno Senamiesčio panorama, atsiverianti pro visus namo langus."

Kaune Zikaras dėstė Meno mokykloje (1929 - 1944 m.), buvo skulptūros studijos vadovas, Lietuvos dailininkų draugijos pirmininkas, o 1944 m. jam suteiktas profesoriaus titulas. Tad Zikarų namuose nuolat lankydavosi to meto Kauno elito atstovai, menininkai, kurie buvo geri skulptoriaus bei jo šeimos draugai - Petras Vaičiūnas, Petras Rimša, J. Mackevičius, kaimynas J. Šileika ir kiti. Pats J. Zikaras neretai darbuodavosi namų sodelyje, o šeimai išvykus atsidėdavo kūrybai.

Po menininko mirties, sovietmečiu jo kūriniais, namu, interjero elementais, sklypo aplinka labiausiai rūpinosi Lietuvoje likusi dukra Alytė Zikaraitė. Išsaugotame J. Zikaro name 1999 m. atidarytas memorialinis muziejus. Apsilankius galima susipažinti su kūrėjo gyvenamąja aplinka, kūrinių eskizais, gipsiniais modeliais ir kt. Įdomiausi faktai apie J. Zikarą bei jo gyvenimą pristatomi edukacinės programos "Svečiuose pas "Laisvės" paminklo kūrėją" metu.

Svarbiausi J. Zikaro darbai: paminklas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ (1921); skulptūros: „Laisvė“ (1921), „Knygnešys“ (1928); J. Basanavičiaus, S. Daukanto, V. Kudirkos biustai (1923–1927 m.); Nepriklausomybės medalis, įvairūs monetų modeliai. 1937 m. Paryžiuje, tarptautinėje meno ir technikos parodoje už lietuviškos sodybos maketą J. Zikaras apdovanotas aukso medaliu.

Asta Raškevičiūtė

Šaltiniai ir literatūra:

1. Juozas Zikaras: albumas / autorės ir sudarytojos Miglė Banytė, Vaiva Laukaitienė, Kaunas, Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus, 2009.

2. KAA, F.218., ap. 2., b. 362.

3. Kultūros vertybių registras, Juozo Zikaro namas [žiūrėta 2015-06-05]. Prieiga per internetą: http://kvr2.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC=10396

4. Lukšionytė, Nijolė „J. Zikaro g. 3‘‘ [žiūrėta 2015-06-04]. Prieiga per internetą: http://archimede.lt/kaunas/pastatas/84

5. Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas; [žiūrėta 2015-06-05]. Prieiga per internetą: http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=ZIKARAS%20JUOZAS

Žaliakalnyje, Ąžuolų (dar vadinamame Pelėdų) kalne, Žalioji g. 31, stūkso medinė, vieno aukšto vila priklausiusi tapytojui Jonui Šileikai. 1928 m. Kauno miesto valdybai pats J. Šileika įteikė prašymą: "leisti man ant mano sklypo, esančio prie Žaliosios gatvės Nr. 1 sulig pateikto projekto medinį namą statyti". Tais pačiais metais pradėta namo statyba. Jame kūrėjas gyveno iki mirties 1960 m.

Vila dengta mansardiniu skardos stogu. Iš kiemo pusės sumūrytas cokolis, įrengtos pusrūsio patalpos. Gatvės pusėje iškeltas mezoninas. Laikui bėgant atliktas ne vienas eksterjero pakeitimas - pristatytas laiptinės priestatas, virš prieangio vietoj balkono įrengta patalpa. Tačiau išlikęs bendras vilos charakteris, mediniai apkalai, stogo danga. Namo sienos apkaltos horizontaliai sudėtomis, tamsiai raudonai dažytomis lentomis. Išlaikytas kai kurių langų skaidymas. Ant namo kurį laiką kabojo aštuntajame dešimtmetyje pritaisyta memorialinė lenta su užrašu: „Šiame name 1928–1960 m. gyveno dailininkas Jonas Šileika“, tačiau vėliau - pradingo.

Jonas Šileika į Lietuvą grįžo 1921 m. Prieš tai nuo 1900 m. gyveno, mokėsi, kūrė JAV. Grįžęs dailininkas dirbo dėstytoju čia pat veikusioje Kauno meno mokykloje, 1944 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. Ąžuolų kalne esančiame name lankydavosi dailininko draugai. Kaip atsiminimuose pasakoja Paulius Galaunė: "Nors J. Šileika buvo nevedęs (pas jį šeimininkavo vyresnė jo sesuo) ir buvo griežtas blaivininkas, bet tai jam netrukdė retkarčiais pasikviesti pas save draugus dailininkus ir gerai juos pavaišinti." J. Šileika daug bendravo ir su kaimynystėje gyvenusiu skulptoriumi J. Zikaru.

Svarbiausi Jono Šileikos darbai: tapė tėviškę, gamtą, garsių žmonių portretus: Vinco Kudirkos, Maironio, J. Basanavičiaus, B. Dauguviečio ir kt. Mėgo tapyti Kauno peizažus. Svarbesni darbai - „Žiema Kaune“, „Kauno paneriai rudenį“, „Kaunas. Žaliakalnis rudenį“ , „Kaunas ties Aleksotu" ir kt.

Asta Raškevičiūtė

Šaltiniai ir literatūra:

1. Galaunė, P., Jonas Šileika in: Dailėtyra: straipsnių rinkinys; sud. Leonas Jasiulis; p. 78-80; Vilnius: Vaga, 1981-1987.

2. Jonas Šileika; [žiūrėta 2015-08-04]. Prieiga per internetą: http://www.iseivijosdaile.lt/lt/dailininkai/sileika/

3. KAA, F. 218, ap. 2, b. 10193;

4. KAA, F. 214, ap. 1, b. 9056;

5. Kultūros vertybių registras, Jono Šileikos namas [žiūrėta 2015-08-04]. Prieiga per internetą: http://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search

6. Lukšionytė, Nijolė „Žalioji g. 31" [žiūrėta 2015-08-05]. Prieiga per internetą: http://archimede.lt/kaunas/pastatas/860

7. Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas; [žiūrėta 2015-08-05]. Prieiga per internetą: http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=%D0ILEIKA%20JONAS

Leidimą statyti šį pastatą 1927 m. gavo Lietuvos kariuomenės kapitonas, Šaulių sąjungos štabo adjutantas Antanas Gedmantas. Pirmame bei antrame pastato aukšte suplanuota po 4 kambarių butą. A. Gedmantas su šeima gyveno antrame namo aukšte, o dalį pirmojo aukšto nuomojosi krautuvininkas, kur laikė nedidelę maisto prekių krautuvėlę. 2010 m. namas įrašytas į kultūros vertybių registrą. Asimetriško tūrio pastato antrame aukšte įrengta uždara galerija, kuri pagal pradinį planą buvo namo balkonas. Daugiašlaičio stogo stoglangis puoštas saulės spindulių motyvu. Pastato sienos apkaltos vertikaliai bei horizontaliai sudėtomis lentelėmis, kurios pabrėžia namo langus. Išorėje bei viduje išlikę daug autentiškų elementų: balkono tvorelė, durys, langai, jų rankenos.

Asta Raškevičiūtė

Šaltiniai ir literatūra:

1. KAA, F. 218, ap. 2., b. 198;

2. Kultūros vertybių registras, Namas Žemuogių g. 2/Aukštaičių g. 44 (žiūrėta 2015-07-14). Prieiga per internetą: http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?MC=35057

3. Lukšionytė, Nijolė „Žemuogių g. 2“ (žiūrėta 2015-01-11). Prieiga per internetą: http://www.archimede.lt/kaunas/pastatas/94

Neilgoje Žaliakalnio Rūtų gatvelėje išsiskiria neįprastų formų, geltonai dažytas medinis namas. Jame nuo 1927 m. gyveno istorikas, diplomatas, profesorius Ignas Jonynas.

Namo statyba ne vienalaikė. 1928 m. Kauno miesto valdybai pateiktas prašymas dėl dalies antro aukšto pristatymo. Projekto autorius - inžinierius K. Duž-Dušauskas, atlikęs ir techninę statybų priežiūrą. Pagal 1928 m. projektą matyti, kad suprojektuotas daugiakampio plano pastatas, kurio tūrį paįvairina dviejų aukštų rizalitas prie gatvės fasado. Vis tik rizalitas pristatytas tik prie pirmo aukšto. Namo stogas - sudėtingos formos, dengtas skarda. Suprojektuoti neįprasti pirmo aukšto langai, kurių viršutinė dalis - trapecijos formos. Būtent tokie langai ir buvo įstatyti - tai matyti iš išlikusios ikonografijos. Namo sienos buvo apkaltos horizontaliai sudėtomis profiliuotomis dailylentėmis, cokolinė dalis - vertikaliai. Deja, šiuo metu namas visiškai pertvarkytas. Pakeistas beveik visas jo apkalimas (dalis buvusių cokolio apkalų dar išlikusi kairėje namo pusėje), įstatyti stačiakampiai langai. 1991 m. ant namo sienos atidengta memorialinė lenta, primenanti, jog 1927–1954 m. čia gyveno žymus istorikas.

Ignas Jonynas Kaune gyveno 1920 - 1940 m. Nors 1940 - 1954 m. dirbo Vilniuje, tačiau nuolat parvykdavo pas šeimą į namus Kaune. Gyvendamas Kaune I. Jonynas 1922 - 1929 m. dirbo Užsienio reikalų ministerijoje. Nuo 1924 m. dėstė Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. 1940 m. tapo dėstytoju Vilniaus universiteto Lietuvos istorijos katedroje. Istorikas nuolat rašė įvairius straipsnius, iš kurių svarbesni - „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ „Lietuvos kunigaikštis Kęstutis“, „Jogaila - didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius“ ir kt. Pati svarbiausia jo publikacija - 1932 m. išleistas veikalas "Vytauto šeimyna".

Asta Raškevičiūtė

Šaltiniai ir literatūra:

1. Čiplytė Joana Viga, Vakarų ekspresas, Ignas Jonynas - Lietuvos istorijos disciplinos kūrėjas; [žiūrėta 2015-08-17]. Prieiga per internetą: http://www.ve.lt/naujienos/visuomene/zmones/ignas-jonynas---lietuvos-ist...

2. KAA, F. 218, ap. 2, b. 6714.

3. Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas; [žiūrėta 2015-08-17]. Prieiga per internetą: http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=JONYNAS%20IGNAS

Siauroje, ramioje Žaliakalnio Tulpių gatvelėje stovi nr. 21 pažymėta medinė vila, vertinga dėl išsaugotų pastato eksterjero ir interjero elementų bei čia gyvenusių asmenybių atminimo. Statybos techniko J. Indriūno suprojektuotas, 1927 m. pastatytas namas priklausė Juozui ir Stasei Geniušams – pianisto Petro Geniušo seneliams. Tai vieno aukšto, beveik kvadrato formos plano namas su mansarda. Pasak prof. N. Lukšionytės, vila „pasižymi dinamišku tūriu: pagrindiniame fasade – prieangio ir virš jo iškelto mezonino iškyša, sudėtingos formos dažyta skarda dengtas stogas, kiemo pusėje – žemesnis verandos priestatas. Stilistinį vilos išskirtinumą kuria nusklembti stogų kampai ir palenkti šlaitai, apkalimo lentelių išdėstymas (foninės horizontalios, šviesiai dažytos, cokolio ir karnizinių dalių – sukaltos vertikaliai, akcentuotos tamsia spalva).“ Pirmame namo aukšte suprojektuoti trys pereinami kambariai bei virtuvė. Dar du kambariai - mansardoje. 1928 m. pastato savininkas gavo leidimą iš kiemo pusės pristatyti priestatą su laiptais į mansardą. Taip atskirtas antrasis butas. Iki šiol išlaikyta autentiška namo stogo danga, apkalai, langų rėmai, jų skaidymas. Pastato viduje taip pat daug nuo tarpukario išlikusių detalių – krosnis, durų rankenos, sieninės spintos ir kt.

1934 m. namą J. Geniušas pardavė Eligijui Lastovskiui-Lastui, kuris tuo metu gyveno Palangoje. Vėliau savininkas pakeitė kelias gyvenamas vietas – gyveno Širvintuose, Veiveriuose. Žaliakalnyje buvusio namo butus paskyrė nuomai. 1947-1961 m. name gyveno Adomas Lastas-Lastauskas - žymus to meto visuomenės veikėjas poetas modernistas, vertėjas, teisininkas.

Svarbiausi Adomo Lasto-Lastausko darbai: eilėraščių rinkiniai: „Auksinės varpos“, „Ties kruvinom spurgom“, „Pasiilgimas" ir kt., poema „Lietuvos knygnešio likimas“. A. Lastas išvertė A. Puškino, I. Turgenevo ir kitų rašytojų kūrinių.

Asta Raškevičiūtė

Šaltiniai ir literatūra:

1. Kultūros vertybių registras, Namas Tulpių g. 21 (žiūrėta 2015-06-13). Prieiga per internetą: http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?MC=10675

2. Lukšionytė, Nijolė „Tulpių g. 21“ (žiūrėta 2015-06-11). Prieiga per internetą: http://www.archimede.lt/kaunas/pastatas/152

3. Kauno apskrities archyvas, F.218, ap.2, b.8284;

4. Kauno apskrities archyvas, F.214, ap.1, b.7454;

5. Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas; [žiūrėta 2015-06-11]. Prieiga per internetą: http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=LASTAS%20ADOMAS

Gana tipiškas, tarpukario statybos nuomojamų butų namas stovi Tulpių g. 4. Tai dviejų aukštų pastatas, keturšlaičiu stogu. Sienos apkaltos vertikaliai bei horizontaliai sudėtomis lentelėmis, dažytomis ruda bei tamsiai raudona spalvomis. Rastinių sienų namas statytas 1930 m., priklausė Mečislovui Štareikai. Viduje suprojektuoti keturi butai, buvo šildoma krosnimis. Viename pirmojo aukšto trijų kambarių bute 1937-1940 m. gyveno žymus lietuvių tapytojas Viktoras Vizgirda. Šį faktą primena ant namo sienos įrengta memorialinė lenta.

1926 m. baigęs Kauno meno mokyklą, A. Vizgirda išvyko į Paryžių, kur toliau mokėsi André Lhote akademijoje. Kiek vėliau, grįžęs į Lietuvą, keliose mokyklose dėstė piešimą, nuo 1932 m. aktyviai dalyvavo ARS grupės veikloje (buvo vienas iš šios ARS iniciatorių). 1936 –1938 m. Vizgirda pirmininkavo Lietuvos dailininkų sąjungai, o 1941 m. tapo Vilniaus dailės akademijos direktoriumi. 1944 m. išvyko iš Lietuvos. Nuo to laiko gyveno keliuose Europos miestuose - Vienoje, Tiubingene, Berlyne, Freiburge. Kol galiausiai 1950 atvyko į JAV. Ten toliau tapė, kūrė vitražus. Mirė JAV 1993 m. Tapytojo kūryboje svarbūs išraiškingi Lietuvos (vėliau JAV) gamtos, apylinkių peizažai, išeivijos kūrėjų portretai. Kūriniai pasižymi ekspresyviomis formomis, subtiliu koloritu. Tapyba - virtuoziška. 

Asta Raškevičiūtė

Šaltiniai ir literatūra:

1. KAA, F. 209, ap.3, b. 5645;

2. KAA, F. 214, ap.1, b. 7444;

3. KAA, F. 218, ap. 2, b. 8264;

4. Liutkus Viktoras, Viktoras Vizgirda: [albumas]; Vilnius : Vilniaus dailės akad. l-kla, 2000;

5. Pankūnaitė Birutė sud.; Viktoras Vizgirda - 100 : jubiliejinė dailininko kūrybos paroda, Vilnius 2004 m. sausio 20 - kovo 1 d.; Vilniu: Lietuvos dailės muziejus, 2004;

6. VšĮ „Lietuvos išeivijos dailės fondas“; Viktoras Vizgirda; [žiūrėta 2015-08-11]. Prieiga per internetą: http://www.iseivijosdaile.lt/lt/dailininkai/vizgirda

7. Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas; [žiūrėta 2015-08-11]. Prieiga per internetą: http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=VIZGIRDA%20VIKTORAS

1923 m. pagal geometrinius planavimo principus buvo sudaryta Kauno miesto išplanavimo schema, kurios autoriai - danų inžinierius, architektas Peteris Marius Frandsenas ir to meto miesto inžinierius Antanas Jokimas. Didžioji dalis šio plano nebuvo įvykdyta, nes teorinė schema skyrėsi nuo realių galimybių bei poreikių. Tačiau plano fragmentas įgyvendintas Žaliakalnyje tarp K. Petrausko g., Vydūno al. ir Radvilėnų pl. Sudarytas trapecijos formos rajonas suskirstytas į kvartalus ir užstatytas sodybinio tipo, nuomojamų butų namais bei vilomis.

Viena įdomiausių šios teritorijos medinių vilų priklausė būtent Antanui Jokimui. Namas pastatytas 1925 m. Projekto autorius - inžinierius Jonas Andriūnas. Vila vieno aukšto, su mansardiniu skardos stogu, puošta neobarokiniu frontonėliu. Pagrindinis įėjimas yra rizalite. Šalia išlikusi nedidelė terasa, kurią juosia baliustrų tvorelė. Namo sienos apkaltos vertikaliai sudėtomis dailylentėmis. Neobarokinės eksterjero formos reprezentuoja "tautinį stilių".

Antanas Jokimas viloje gyveno nuo jos pastatymo. 1940 - 1966 m. namo mansardoje gyveno buvęs vyriausias Kauno architektas (1940 ir 1944-1946 m.), projektuotojas - Feliksas Bielinskis.

A. Jokimas suprojektavo ne vieną Kauno mokyklą - dabartinės Vinco Kudirkos progimnazijos pastatą (1929 m., su Feliksu Vizbaru), pradžios mokyklą žydų vaikams (1931 m.; š. m. Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija), dabartinės Jono Jablonskio gimnazijos pastatą (1932 m.). Taip pat vykdė techninę Ugniagesių rūmų darbų priežiūrą (1929 - 1930 m.), suprojektavo įvairių kitų pastatų.

Asta Raškevičiūtė

Šaltiniai ir literatūra:

1. Jankevičienė A., sud.; Kauno architektūra. Vilnius: Mokslas, 1991, p. 115.

2. KAA, F. 218, ap. 2, b. 9231;

3. Kauno miesto istorinės dalies vadinamos Žaliakalniu (U 31) apsaugos reglamentas, 2002 m.

4. Kultūros vertybių registras, Antano Jokimo namas [žiūrėta 2015-08-17]. Prieiga per internetą: http://kvr.kpd.lt/#/

5. Mačiulis Algimatas, sud.; Lietuvos architektai/ Lietuvos architektų sąjunga; Vilnius: Vilniaus dailės akad. l-kla, 2002;

6. Reklaitė Julija, sud.; Kaunas, 1918-2015: architektūros gidas; Architekto Antano Jokimo vila; Vilnius: Lapas; 2015; p. 161.

7. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII.; Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005; p. 681.

Minties Rato g. Nr. 53 stovi vieno aukšto, stačiakampės konfigūracijos medinis namas. Pirmame jo aukšte, keturių kambarių bute, kurį laiką gyveno vienas žymiausių Lietuvos keliautojų, žurnalistas, visuomenės veikėjas - Matas Šalčius. Namo centrą akcentuoja centre prie gatvės fasado priglausta dviaukštė veranda. Pastatas dengtas laužytu mansardiniu stogu, sienos apkaltos horizontaliai ir vertikaliai sudėtomis medinėmis lentelėmis. Laikui bėgant, tvarkant namą atlikta įvairių pakeitimų - pakeista dalis langų, įėjimo durys. Tačiau iki šiol išlaikytas mansardos langų skaidymas, dalis pirminės stogo dangos. Ant namo sienos esanti memorialinė lenta primena, kad Matas Šalčius čia gyveno 1925 - 1936 m.

Garsusis keliautojas Kaune gyveno ne kartą. 1907 - 1908 m. čia jis mokėsi "Saulės" kursuose, kuriuos pabaigęs išvyko į Skuodą dirbti mokytoju. Vėliau M. Šalčius kurį laiką tarnavo kariuomenėje Maskvoje, gyveno JAV, Japonijoje. Antrą kartą į Kauną atvyko jau su šeima 1919 m. Su pertraukomis mieste gyveno iki 1929 m. Per šį laikotarpį tapo Šaulių sąjungos steigėju, mokytojavo "Aušros" gimnazijoje, dirbo Šaulių sąjungos leisto laikraščio "Trimitas" redaktoriumi, nuolat keliavo, rašė straipsnius, tapo vienu iš Lietuvos turizmo sąjungos steigėjų ir užsiėmė įvairiomis kitomis veiklomis. 1929 m. M. Šalčius motociklu išvyko į kelionę po pasaulį kartu su Antanu Poška. Apkeliavęs dalį Europos Azijos bei Afrikos, aplankęs 35 valstybes, į Lietuvą grįžo 1933 m. Kelionės įspūdžius aprašė knygoje "Svečiuose pas 40 tautų". Trejus metus keliautojas vėl gyveno Kaune, o 1936 m. iškeliavo į Pietų Ameriką. Čia aplankė Argentiną, Urugvajų, Paragvajų, Braziliją, Boliviją, Čilę, pradėjo kelionę dviračiu, kurios maršrutas turėjo būti Ugnies žemė - Aliaska - Kaunas. Tačiau Kauno M. Šalčius taip ir nepasiekė. 1940 m., susirgęs maliarija, mirė Bolivijoje.

Galima numanyti, kad nuolat keliaudamas, užimtas visuomeninėmis veiklomis, namie Minties Rato gatvėje, M. Šalčius praleisdavo ne tiek ir daug laiko. Prieš keletą metų, duodama interviu, keliautojo dukra Raminta pasakojo, kad tėvas į pirmą ilgą kelionę po pasaulį išvyko jai būnant trejų (1929 m.). Kai grįžo (1933 m.), reikėjo vėl pažindintis. O dar po trejų metų paskutinė kelionė - į Pietų Ameriką.

Asta Raškevičiūtė

Šaltiniai ir litaratūra:

1. KAA, F. 214, ap. 1, b. 4544;

2. Savickienė Raminta, Šetkus Benediktas; Matas Šalčius: 1890-1940. Vilnius: Eksperim. technikos paminklų restauravimo įmonė, 1990;

3. Svirbutavičiūtė A., Žurnalisto M. Šalčiaus pėdsakuose - tėvynės meilės grumstai. [žiūrėta 2015-08-13]. Prieiga per internetą: http://www.kaunozurnalistai.lt/12196/

4. Turčinavičienė Naktis sud.; Matas Šalčius, 1890-1940: bibliografijos rodyklė. Vilnius: VPU l-kla, 2000.

5. Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas; [žiūrėta 2015-08-13]. Prieiga per internetą: http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=%D0AL%C8IUS%20MATAS

Kiek toliau nuo Žaliakalnio, Gričiupio teritorijoje, Balio Sruogos vardu pavadintoje gatvėje, stovi medinis modernistinių formų namas (Nr. 21), priklausęs būtent šiam žymiam lietuvių poetui, prozininkui, dramaturgui. 1935 m. tuometinėje Ramiojoje gatvėje, Balys ir Vanda Sruogos įsigijo Nr. 9a pažymėtą, beveik 15 a., sklypą. 1936 m. B. Sruogai išduotas Kauno miesto statybos komisijos leidimas, sklype statyti medinį namą. Projekto autorius - architektas Vladimiras Zubovas. Įdomu, jog namas pirmiausiai buvo pastatytas Žemaitijoje, V. Sruogienės tėvo Kazimiero Daugirdo valdoje. Tačiau išardyto namo dalys geležinkeliu atgabentos į Kauną ir jis suręstas iš naujo. 1938 m. namo statyba buvo baigta ir Sruogų šeima įsikėlė čia gyventi. Pastatytas medinis vieno aukšto kotedžas su mansarda, veranda bei virš jos esančiu balkonu. Dvišlaitis stogas dengtas čerpėmis. Lakoniškų formų namo fasadai apkalti horizontaliai sudėtomis, žalsvai dažytomis lentelėmis.

Dar prieš namo statybą, 1937 m. Kauno miesto burmistrui pateiktas Balio Sruogos prašymas sklype statyti mūrinį garažą-sandėlį, išlyginti sklypą, iš gatvės pusės pristatant betoninę sienelę bei leisti namus statyti ne 18 m, o 12 m nuo gatvės. Prašyme tuometinė gatvės bei sklypo situacija nupasakota taip: "Šioje gatvėje negalima išlaikyti jokia architektūrinė linija: a. jau pastatyti namai nesudaro jokios linijos <...> b. gatvė ties mano sklypu kaip tik lūžta sudarydama kampą. 12-kos metrų plotas tarp Ramiosios gt. ir namų bus apsodintas gėlėmis ir dekoratyviniais medeliais; kadangi namai stovės auksčiau gatvės lygmens, tai jie, paskendę žaliumynuose iš gatvės nebus beveik nė matomi." Prašyme taip pat minima, kad sklype jau yra užsodintas vaismedžių sodas, uogynas ir gėlynas.

Jaukiame, žaliuojančio sodo apsuptame name, nuolat lankydavosi Sruogų draugai, kolegos - teatralai, dalininkai, dėstytojai. Deja, Sruogų šeimos gyvenimas šioje sodyboje truko neilgai. 1940 m. Balys Sruoga su žmona persikėlė gyventi į Vilnių, kur Sruoga dėstė Vilniaus universitete, o Vanda Sruogienė - 1941 m. tapo tuometinės Vilniaus II vidurinės mokyklos (buvusios kunigaikštienės Birutės gimnazijos) direktore. Kaune esantis namas buvo nuomojamas. 1943 m. kovo 16 d. B. Sruoga suimtas vokiečių kareivių ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, iš kurios išlaisvintas 1945 m. Vanda Sruogienė su dukra 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, vėliau į JAV. Balys Sruoga su jomis daugiau nebesusitiko. 1947 m. vasarą Balys Sruoga dar praleido savo namuose Kaune ir išvyko į Vilnių, kur spalio mėnesį mirė. Sruogų name leista apsigyventi keletui šeimų. Vėliau B. Sruogos žmona ir dukra atsisakė nuosavybės teisių į namą ir siekė kad jame būtų įkurtas muziejus. 1964 m. gautas Ministrų Tarybos nutarimas iš namo iškeldinti tuometinius gyventojus. Namas perduotas Kauno viešajai bibliotekai. 1966 m. čia įsteigtas Kauno viešosios bibliotekos filialas ir Balio Sruogos memorialinė ekspozicija.

Šiuo metu muziejus - Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinys. Pirmame namo aukšte atkurti Balio Sruogos bei Vandos Daugirdaitės Sruogienės darbo kabinetai. Išlaikytas valgomasis su dailininko, dizainerio Jono Prapuolenio kurtais baldais. Mansardoje pristatoma B. Sruogos literatūrinė ekspozicija bei ekspozicija skirta paminėti V. Daugirdaitės Sruogienės gyvenimui ir veiklai, pristatoma ir Dalios Sruogaitės Bylaitienės veikla. Muziejuje vykdomos įvairios edukacinės programos įvairaus amžiaus moksleiviams bei suaugusiems, skirtos supažindinti su B. Sruogos biografija, kūryba, memorialiniais kambariais.

Asta Raškevičiūtė

Šaltiniai ir literatūra:

1. Galnaitytė A., Glaznerienė B., Namai, saugantys Balio ir Vandos Sruogų atminimą. In: Nemunas, 2006, Nr. 40, p. 128.

2. Kauno apskrities archyvas, F. 218, ap. 2, b. 6440.

3. Lukšionytė, Nijolė „B. Sruogos 21“ (žiūrėta 2015-08-11). Prieiga per internetą: http://archimede.lt/kaunas/pastatas/131

4. Maironio lietuvių literatūros muziejaus informacija, [žiūrėta 2015-08-13]. Prieiga per internetą: http://maironiomuziejus.lt/lt/ekspozicijos/balio-ir-vandos-sruogu-namu-m...

5. Maironio lietuvių literatūros muziejaus informacija, [žiūrėta 2015-08-13]. Prieiga per internetą: http://maironiomuziejus.lt/lt/b-ir-v-sruogu-namu-muziejaus-rinkinys-120/...

6. Rudzikas Z. R. [et al.], red., 100 iškiliausių Lietuvos žmonių, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009, p. 154-155.

Kalniečių gatvėje, apsuptas žaliuojančio sodo, kiek atitrauktas nuo gatvės, stovi kompaktiško tūrio sodybinis namas, priklausęs žymiam Lietuvos dramaturgui, rašytojui Juozui Grušui. 1936 m. birželio mėn. tuometinei Kauno miesto statybos komisijai įteiktas Pulcherijos Grušienės pasirašytas prašymas. Jame prašoma Kalniečių g. 51, 1041 m² sklype, leisti statyti medinį vieno aukšto namą, dengtą čerpių stogu. Namų statymo techninė priežiūra pavesta statybos technikui Juozui Miknevičiui. Kaip teigė patys Grušai, namo projektą sumanė pats dramaturgas, o J. Miknevičius tik parengė brėžinį. 1936 m. birželio 16 d. išduotas statybos leidimas. Jau rugpjūčio mėnesį buvo uždengtas namo stogas ir pradėti vidaus įrengimo darbai.

Ant tinkuoto pamato suręstas stačiakampės konfigūracijos, vieno aukšto namas, su gyvenama mansarda. Dengtas dvišlaičiu čerpių stogu su stoglangiais. Fasadai apkalti horizontaliai sudėtomis lentelėmis. Pirmame namo aukšte buvo Juozo Grušo darbo kambarys-svetainė, šeimos narių kambariai, tarnaitės kambarėlis, virtuvė su rūsiu, vonios kambarys. Laikui bėgant, P. Grušienės rūpesčiu, kambariai įrengti ir mansardoje.

1998 m. name įkurtas Juozo grušo memorialinis muziejus. 2001 m., J. Grušo 100-ųjų gimimo metinių proga, atliktas kapitalinis pastato remontas. Kambariuose iki šiol išlikę autentiškų baldų, koklinės krosnys, dalis J. Grušo bibliotekos, meno kūriniai. Muziejuje pristatoma J. Grušo šeimos gyvenamoji aplinka, rašytojo kūryba. Čia vyksta ekskursijos, viktorinos, edukacinės programos, įvairaus amžiaus lankytojams.

Asta Raškevičiūtė

Literatūra ir šaltiniai:

1. Kauno apskrities archyvas, F. 218, ap. 2, b. 2578.

2. Lukšionytė, Nijolė, „Kalniečių g. 93“ [žiūrėta 2015-08-18]. Prieiga per internetą: http://archimede.lt/kaunas/pastatas/132

3. Maironio lietuvių literatūros muziejaus informacija, [žiūrėta 2015-08-18]. Prieiga per internetą: http://maironiomuziejus.lt/lt/ekspozicijos/juozo-gruso-memorialinis-muzi...

4. Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas; [žiūrėta 2015-08-17]. Prieiga per internetą: http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=GRU%D0AS%20JUOZAS

Toliau nuo miesto centro, tačiau vis dar Žaliakalnio teritorijoje, stovi gana stambaus tūrio, pailgo plano medinis namas, dengtas mansardiniu skardos stogu. Namas suręstas ant tinkuoto pamato. Jo sienos apkaltos horizontaliai sudėtais apkalais, cokolinė dalis - vertikaliai. Išlaikyta dalis medinių langų rėmų, autentiška stogo danga. Pastato centrą akcentuoja mansardoje esantis mezoninas su pretenzija į bokštelį, dengtas skardiniu stogeliu. XX a. prad. sodybinių namų bruožų turintis namas, mena žymų Lietuvos menininką. 1929 - 1932 m. čia gyveno dailininkas, skulptorius, moderniosios lietuvių akvarelės pradininkas, Kajetonas Sklėrius. Sklypą, pažymėtą nr. 57 bei jame stovintį medinį namą, dailininkas pirko 1930 m. iš tuometinių savininkų Juozo ir Janinos Ūsų. Po K. Sklėriaus mirties (1932 m), jam priklausiusį turtą paveldėjo žmona E. Sklėrienė, kuri vėliau išvyko gyventi į užsienį. Ant namo sienos kūrėjo gyvenimo faktą pažymi memorialinė lenta. Namas įtrauktas į kultūros vertybių registrą.

Kajetonas Sklėrius Kaune su pertraukomis gyveno 1919 - 1932 m. Prieš tai, 1903 m. baigė Centrinę barono A. Štiglico techninio piešimo mokyklą Peterburge, kur studijavo dekoratyvinę skulptūrą. 1904–1915 m. gyveno, kūrė ir dirbo mokytoju Liepojoje, lankėsi įvairiose šalyse. 1913 m. Liepojoje dailininkas surengė pirmąją akvarelių parodą. 1918 m. K. Sklėrius parvyko į Lietuvą. Čia, kurį laiką užėmė administracines pareigas, 1921–1922 m. dar pragyveno Maskvoje, kur dirbo Lietuvos Respublikos atstovybėje. Nuo 1922 m. K. Sklėrius vėl gyveno Kaune. Kauno meno mokykloje dėstė skulptūrą, akvarelinę tapybą bei piešimo metodiką. 1925–1929 m. - meno mokyklos direktorius. 1929 m. Kaune surengė personalinę parodą.

K. Sklėriaus akvarelėms būdingas skaidrus koloritas, subtilumas, platūs potėpiai, originalus spalvų derinimas. Kūriniuose vaizduojami Lietuvos bei užsienio šalių (Italijos, Prancūzijos, Šveicarijos) peizažai, miestų fragmentai, svarbią vietą kūryboje užima portretai. 1926 m. sukūrė skulptūrinę grupę Lietuvos banko fasadui Kaune.

Asta Raškevičiūtė

Šaltiniai ir literatūra:

1. KAA, F. 214, ap. 1, b. 2471;

2. Kultūros vertybių registras; Namas, Kalniečių g. 105, Kaunas; [žiūrėta 2015-08-17]. Prieiga per internetą: http://kvr.kpd.lt/#/

3. Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas; [žiūrėta 2015-08-17]. Prieiga per internetą: http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=SKL%CBRIUS%20KAJETONAS

4. Pylimo galerija; Kajetonas Sklėrius; [žiūrėta 2015-08-17]. Prieiga per internetą: http://www.pylimogalerija.lt/kajetonas-sklerius

5. Mulevičiūtė Jolita, sud.; Kajetonas Sklėrius. Iš klajonių: parodos katalogas; Kaunas : Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus, 2006 m.

Atokiau Kauno miesto centro, kalvos papėdėje stovi garsiam Lietuvos kompozitoriui Juozui Gruodžiui priklausęs medinis namas. Kompozitoriaus žmona Stasė Gruodienė atsiminimuose pasakoja, kad 1924 m. ji su vyru apsigyveno Kauno Senamiestyje. Butas buvo mažas ir nejaukus, todėl pavasarį naujakuriai namuose stengdavosi kuo mažiau būti, nuolat išeidavo pasivaikščioti po Kauną ir jo apylinkes. Vieną dieną netoli Neries aptiko medžiais apaugusią kalvą. Pasiekus jos viršų atsivėrė nuostabus vaizdas – buvo matyti Neris, Nemunas, toliau – žaliuojantys miškai. Kompozitoriui čia ypač patiko, nes nutolusi nuo miesto centro vieta priminė gimtą kaimą, jo gamtą.

1931 m. J. Gruodžiui paskirtas 0,9529 ha sklypas minėtosios kalvos papėdėje. Čia po metų iškilo žymaus to meto architekto Felikso Vizbaro suprojektuotas medinis namas. Pastatą stengtasi priderinti prie kalvos ir medžiais apaugusio šlaito, todėl sugretinti vieno ir dviejų aukštų tūriai. Žemesnė pastato dalis dengta dviejų pakopų čerpių stogu. Prieš centrinį įėjimą įrengtas prieangis su penkiomis medinėmis balkoną remiančiomis kolonėlėmis. Namo sienos apkaltos vertikaliai bei horizontaliai sudėtomis lentelėmis. Pagrindinis pastato įėjimas atgręžtas į gatvę. Namo puošybai panaudoti lietuvių liaudies kūrybai būdingi elementai. Mediniai pastogės bei švieslangio puošmenys simbolizuoja kompozitoriaus mėgtus etninės muzikos motyvus. Pastate per du aukštus suprojektuotas vienas butas. Pirmame aukšte buvo S. Gruodienės kambarys, svetainė, virtuvė. Antrame - įrengtas erdvus kompozitoriaus kabinetas. Iš antro aukšto patenkama į balkoną, kur atsiveria vaizdas į Neries upę bei Kauno Senamiestį.

Namą supo paties J. Gruodžio suprojektuotas sodas, įrengtas kalno šlaite. Iki šiol šalia namo išlikusios paties šeimininko sodintos obelys, kompozitoriaus mokinio Juliaus Juzeliūno dovanotas beržas bei kiti medžiai.

J. Gruodis name gyveno nuo 1932 m. iki mirties 1948 m. 1974 m. čia įkurtas kompozitoriaus vardu pavadintas memorialinis muziejus. Namas įtrauktas į kultūros vertybių registrą. Jame išlikę daug autentiškų interjero detalių - židiniai, baldai, kilimai ir kt. Šiuo metu muziejuje pristatoma Juozo Gruodžio gyvenimo bei kūrybos ekspozicija, vyksta poezijos renginiai, koncertai, edukacinės programos.

Asta Raškevičiūtė

Šaltiniai ir literatūra:

1. Juozas Gruodis epochų sankirtose: straipsniai, atsiminimai, dokumentai. Sud. Algirdas Jonas Ambrazas. Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2009;

2. Juozas Gruodis, 1884–1948. Sud. Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė. Kaunas: M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejus: Naujasis lankas, 2004;

3. Kaunas 1918-2015. Architektūros gidas. Vilnius, 2015.

4. Kauno apskrities archyvas, F. 218, ap.2, b. 8516;

5. Kauno apskrities archyvas, F. 209, ap. 3, b. 1784;

6. Kultūros vertybių registras, Juozo Gruodžio namas [žiūrėta 2015-05-05]. Prieiga per internetą: http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?MC=10441

7. Lukšionytė, Nijolė „Salako g. 18‘‘ [žiūrėta 2015-05-04]. Prieiga per internetą: http://archimede.lt/pastatas/1086