Istorija. Tai šiandieninės sanatorijos „Saulutė“ teritorijoje stovintis pastatas, iki 1958 m. priklausęs Pušyno sanatorijai[1].

1923 m. iš Kurorto valdybos gavęs kelis medinius pastatus, prieš Pirmą pasaulinį karą taip pat priklausiusius vaikų sanatorijai, profesorius Vaclovas Jasinskis įkūrė vaikų sanatorinę stovyklą. Dalis jos įrangos ir inventoriaus buvo amerikiečių dovanos Vilniaus vaikų ligoninei[2]. 1928 m. duomenimis, Druskininkuose buvo trys vaikų stovyklos: J. ir M. Malinovskių pastatuose įsikūrė J. Sniadeckio vardo sanatorinė stovykla, skirta sergantiems vaikams iš Vilniaus (64 vietos). Antroji – Varšuvos Marijos vardo seserų kongregacijos prieglaudos (lenk. „Ochrona zgromadzenia Siostr Imienia Mariji“) stovykla. Taip pat Druskininkuose veikė ir Toz organizacijos stovykla, skirta žydų tautybės vaikams[3]. 1930 m. duomenimis, atsiradus geradarių, Poganka vadinamoje kurorto dalyje, prie miško, buvo pastatytas didelis ir patogus pastatas vasaros stovyklai, kurią ėmėsi globoti Balstogės vaivadijos Patriotinio darbo moterų sąjunga (lenk. „Związek Pracy Obywatelskiej kobiet“). Toje pačioje Pogankoje Policininkų sąjungos „Sveikatos namuose“ buvo ir vaikų skyrius. Varšuvos apskrities ligonių kasos Pogankoje išnuomotoje viloje taip pat buvo atidariusios vaikų stovyklą[4]. 1935 m. žemėlapyje Pogankos teritorijoje pažymėta viena vaikų stovykla, o kita matyti kitoje miestelio pusėje[5].

Į aptariamąjį pastatą (Kurorto g. 5b) 1958 m. perkelta reorganizuota sanatorija, kai buvo sujungtos dvi – nuo 1952 m. veikusi „Žibutė“ ir 1953 m. pabaigoje įkurta ir jauno pediatro Vinco Tekoriaus vadovaujama reumatinė vaikų sanatorija (Dineikos g. 12), pastaroji 1956 m. pradžioje pavadinta Respublikine Druskininkų vaikų specializuota sanatorija „Saulutė“[6]; joje buvo gydomi vaikai, sergantys įvairiomis reumatizmo formomis, reabilituojami sirgę poliomielitu; vaikai čia ne tik gydėsi, bet ir mokėsi bei užsiėmė įvairia užklasine veikla[7]. Palaipsniui reorganizuotoji sanatorija išsiplečia, pastatomi keli mūriniai korpusai. 2004 m. laikraštyje „Druskonis“ rašoma, kad „ <...> 1961 m., be ministerijos vadovų pritarimo, buvo pradėta, o 1963 m. užbaigta šiuo metu tebeveikiančios mokyklos statyba. 1972 m. ši mokykla pradėjo veikti oficialiai, buvo patvirtintos mokytojų pareigybės. Pradžioje tai buvo aštuonmetė mokykla, o nuo 1986 m. – devynmetė mokykla“. Jos mūrinis pastatas prijungtas prie senojo medinio korpuso[8]. Tačiau Po Nepriklausomybės atkūrimo sanatorija sunyko, dabar veikia tik 2 skyriai su 50 lovų. Sanatorijoje "Saulutė" gydomi vaikai po traumų ir operacijų, su nervų, virškinimo sistemos ligomis ir sutrikimais, kvėpavimo organų, kraujotakos ir kitomis ligomis. Tame pat laikraštyje rašoma, kad sanatorijoje „Saulutė“ įkurtas muziejus, kurį tvarko auklėtoja, istorijos mokytoja V. Palubinskienė[9].  

 Architektūra. Pastatas stovi giliau sklype, už želdinių, vakarų fasadu atgręžtas į Kurorto ir Vytauto gatvių kampą. Statinys T formos plano, dviejų aukštų, medinis, su žema, nenaudojama pastoge. Šiauriniu fasadu jungiasi su naujos statybos mokyklos pastatu.

Pagrindinis, vakarų fasadas – orientuotas į aikštę priešais mokyklą. Pastato pamatų cokolinė dalis žema. Sienos apkaltos profiliuotomis lentelėmis, iki langų sudėtomis vertikaliai, aukščiau – horizontaliai. Kampai apkalti vertikaliomis lentomis. Namo apkalimas dažytas geltonai. Langai dideli, smulkaus dalinimo rėmais. Ilgosios pastato dalies stogas – valminis, priestato – trišlaitis, su dvišlaičiais švieslangiais. Stogas apdengtas asbocementine banguotų lakštų danga. Pastogių prikaltės dekoruotos pjaustytu ornamentu.

Pagrindinio, reprezentacinio fasado kompozicija – tūrinė centralizuota. Pastato centre, priešais pagrindinį įėjimą – ilgas atviras prieangis, su medinėmis kolonomis paremtu plokščiu stogu. Puošnumo prieangiui suteikia laiptai priešais įėjimą, medinės apvalios kolonos, tarp kurių įrengtos įstrižų skersinių medinės tvorelės. Didoki langai vakarų ir rytų fasaduose išdėstyti vieni po kitais vienodais tarpais. Pietinio fasado centre šiuo metu išlikę dvejos senos filinginės durys pirmame ir antrame aukšte. Seniau čia buvo kolonomis paremtas prieangis ir lauko laiptai į antrą aukštą. Rytų fasadas – tūrinis centralizuotas. Centre – trisienė iškyša, kurios pietų ir šiaurės fasaduose abiejuose aukštuose vienas prie kito glaudžiasi langai, o gale iškyšos – siauras mūrinis priestatėlis. Pastatas kompaktiško tūrio, visi fasadų kompoziciniai sprendiniai paprasti, geometriškai griežti, funkcionalūs.

Kultūrinė vertė. Šiuo metu pastatas yra gretimoje sanatorijos "Saulutė" aplinkoje, tačiau apleistas ir nenaudojamas.

Nijolė Skurevičienė, Žydrė Petrauskaitė



Istorija. Sanatorija pastatyta 1930 m., architektas nėra žinomas. 2005 m. atliktas kapitalinis remontas, šiuo metu pastate veikia viešbutis-vila ,,Vingis“.

Architektūra. Tai didžiausias medinis pastatas Druskininkuose. Pastatytas ant Nemuno kranto 0,56 ha teritorijoje, patenkančioje į miesto istorinę dalį. Monumentalaus tūrio statinys yra ,,T“ raidės plano, dviejų aukštų, su mansarda. Sanatorijos pamatai – betoniniai, juostiniai, sienos – rastų, apkaltos lentelėmis. Daugiašlaitis stogas dengtas skarda su stoglangiais, dalis jų įrengti naujai; senieji stoglangiai – tūriniai su šlaitiniais stogeliais. Pastato vidaus erdvės išplanavimas yra įprastas sanatorijoms – koridorinis. Pro centrinę pastato dalį patenkama į erdvų vestibiulį, už jo – didelė salė. Abipus vestibiulio nusitęsę šoniniai fligeliai su kambariais, išdėstytais abejose koridoriaus pusėse. Antrajame ir mansardiniame aukštuose – koridoriai su kambariais. Pagrindinio (rytinio) pastato fasado kraštuose – rizalitai su trikampiais frontonais. Fasado centre – dviaukštis prieangis su plačiu trikampiu frontonu, kurį remią keturios masyvios kolonos. Frontonai dekoruoti pusapskričiais langais ir eglutės rašto apkalais. Sanatorijos sienos apkaltos derinant vertikalų ir horizontalų apkalimą. Sanatorijos šiauriniame fasade įrengta dviaukštė atvira galerija, apjuosta baliustradomis. Po ja esančiame aukštame cokolyje renovacijos metu suformuoti vitrininiai langai ir plastikinės durys – nederančios su bendra pastato architektūrine raiška. Taip pat renovacijos metu dalis langų buvo praplatinti, tačiau atkartotas pirminių langų rėmų skaidymas. ^[1]

Kultūrinė vertė. Objektas išlaikė pirminę rekreacinę funkciją. Išsaugotas vieningas vaizdas, išliko pirminis tūris, stogo forma ir konstrukcijos, aukštų išplanavimas, iš dalies medžiagiškumas.

Istorija. Tai buvusi vila ,,Oazė“, kuri savo architektūrine raiška itin panaši į šalia esančią vilą Nr. 4, tad galima manyti, kad tai to paties architekto kūriniai. 1933 m. pasirodžiusioje knygoje apie Druskininkus vila ,,Oazė" pristatoma kaip modernus pensionatas, garantuojantis maksimalų poilsį ir patogumą. Skelbime akcentuojami vilos šiuolaikiškumą ir patogumą turėję užtikrinti tokie modernybės elementai, kaip kambariai su erdviomis verandomis, didelis valgomasis, fortepijonas, vonios kambariai, kanalizacija. Taip pat neužmiršta paminėti gurmanams tinkamos, tačiau dietinės viešbučio virtuvės ^[1].

Architektūra. Vila pastatyta ant rustuoto pamato, yra dviejų aukštų, stačiakampio plano, daugiašlaitis stogas su nusklembtais galais dengtas skarda. Pagrindinis (rytinis) fasadas su plačiu, trapecijos formos atviru prieangiu, paremtu medinėmis kolonomis. Virš prieangio buvo įrengtas balkonas, tačiau jo tvorelė neišlikusi. Vakarinio fasado prieangis analogiškas rytiniam taip pat su neišlikusia balkono tvorele. Šoniniuose fasaduose taip pat įrengti atviri prieangiai su profiliuotomis kolonomis, tačiau vietoj balkono prieangiai uždengti trišlaičiais stogeliais. Antrojo aukšto kampuose buvę atviri balkonėliai XX a. II pusėje įstiklinti. Vilos langai įvairių dydžių, smulkaus dalinimo rėmų su apvadais. Kiekviename prieangyje įrengtos durys. Vilos modernumą kuria saikingas dekoras sienose, derinant skirtingus apkalimo raštus. Cokolinė namo dalis ir tarpaukščių juosta apkaltos vertikaliai, o po langais - eglutės raštu. Likusi sienų dalis apkalta horizontaliai, fasadų skyduose panaudotas vertikalus ir įžambus apkalimas, įrengti švieslangiai. Fasadai nudažyti geltonai.^[2]

Kultūrinė vertė. Tai tarpukario kurortinė vila, šiuo metu apleista. Pastatas iš dalies išlaikė bendrą vieningą vaizdą, pirminį tūrį. Išliko autentiški apkalai, stogo danga, langai, durys, lietvamzdžiai, prieangiai.

Istorija. Istorinėje kurorto dalyje, šalia panašios stilistikos vilos (V.Krėvs g. 6), esantis pastatas, kaip manoma, galėjo būti statytas to paties architekto apie 1930 m. Šiuo metu vila negyvenama.

Architektūra.  Vila pastatyta ant rustuoto cokolio, planas netaisyklingas, artimas kvadratui. XX II p. šiaurės vakarų pusėje pristatytas priestatas. Mansardinis stogas daugiašlaitis, dengtas raudonai dažyta skarda su dėžiniais stoglangiais. Pagrindinio (rytinio) fasado akcentas – šešiakampio formos, atviras prieangis su medine tvorele, virš jo – balkonas su vienšlaičiu, stulpais paremtu ir prieangio formas atkartojančiu, stogeliu. Prieangyje analogiškos įstiklintos dvivėrės durys su langais iš šonų. Galiniame (vakariniame) fasade atvira, plati dviaukštė galerija paremta stulpais su siauresniu šlaitiniu stogeliu. Galerijos pirmame tarpsnyje, modernizmo architektūrai būdingos raiškos tvorelė yra sunykusi. Šoniniuose fasadų priestatuose ištisinės, kampinių langų juostos, suformuoti įėjimai. Virš pietrytinės pusės antrojo aukšti įrengtas mažas balkonėlis. Pastatas su tarpukario poilsinėms viloms būdingais plačiais langais, įstiklintomis balkonų durimis. Vila be pridėtinio dekoro, tik polangiai apkalti eglutės raštu. Cokolis ir tarpaukščių juosta – vertikaliai, likusi sienų galis apkalta horizontaliai. Fasadai nudažyti žaliai.

Kultūrinė vertė. Išraiškinga tarpukario laikų vila šiuo metu apleista, dalis langų ir durų užkalti. Pastatas išlaikė vieningą vaizdą, autentišką stogą, apkalus, prieangį, balkonus, dalį langų ir durų.

Aistė Dičkalnytė

Istorija. K. Dineikos ir M. K. Čiurlionio gatvių kampe – 1900 m. statyta[1] K. A. U. Grudzinskų vila[2]. Senoje XX a. I p. J. Bulhako nuotraukoje šis pastatas įvardijamas kaip ponios Grudzinskajos[3]. Vienoje iš tarpukariu leistų reklaminių knygelių apie Druskininkus rašoma, kad galima apsistoti ir p. Grudziskajos viloje „Dvorek“ Jasnos (dabar Dineikos) gatvėje[4]. Druskininkuose 1910 m. gyveno 4 moterys Grudzinskajos pavarde[5].

1933–1934 m. vilos reklamoje rašoma, kad vila „Dvorek“ yra netoli saulės ir oro vonių parko. Kambariai čia šviesūs, sausi ir patogūs. Suteikiamas pilnas išlaikymas. Maisto galima gauti tiek ir dietinio, tiek ir skirto įnoringam skoniui[6] (5).

1941 m. ši vila buvo nacionalizuota ir perduota Baltgudijos (Baltarusijos) TSR smulkių šakų pramonės kooperacijai, kuri nemokamai nuomavo šį pastatą 15 metų. Perduodant buvo užfiksuotas medinis 22 kambarių, dviejų aukštų gyvenamasis namas. Taip pat du mediniai dviejų aukštų fligeliai po 5 kambarius, vienas – 9 kambarių, ledaunė bei atskiras ūkinis pastatas[7]. XX a. II p. pradžioje čia buvo įsikūrusi kurorto poliklinika[8], vėliau – jos laboratorinis korpusas[9].

 Architektūra. Pastatas medinis, daugiakampio plano, dviejų aukštų, su mansarda ir keturių aukštų apžvalgos bokšteliu. Pamatai juostiniai, tinkuoti, dėl sklypo nuolydžio į rytų pusę – aukštėjantys. Medinės karkasinės lauko sienos apkaltos vertikaliomis ir horizontaliomis profiliuotomis lentelėmis, kampai apkalti statmenai, imituojant piliastrus. Stogai – cinkuotos skardos, sudėtingi daugiašlaičiai.

Pastato tūris sudėtinis, sudarytas iš dviejų kompaktinių tūrių: šiaurinės ir pietinės dalies. Abu tūrius jungia kompozicijos centre kylantis bokštelis sudėtingu piramidiniu stogu.

 Šiaurinė vilos dalis, atgręžta į M. K. Čiurlionio gatvę – stačiakampio plano, vieno aukšto su mansarda ir mezoninu pagrindinio fasado centre. Šios pastato dalies centrinę kompoziciją papildo fligelio galuose įrengtos verandos dideliais smulkaus dalinimo langais. Kiti šio fasado langai daugiausia arkiniai. Pietinė vilos dalis, pagrindiniu vakarų fasadu atgręžta į K. Dineikos gatvę – sudėtingo stačiakampio plano, dviejų aukštų su mansarda, mezoninu į vakarų pusę ir dviejų aukštų rizalitu į rytų pusę.

Bokštelio, mezonino ir mansardos frontonai dekoruoti pasikartojančiu tekančios saulės motyvu. Bokštelio apžvalgos aikštelės kolonos profiliuotos, viršuje paremtos arkinėmis atsparomis, įrengtos dekoratyvios tvorelės, stogas puoštas drožinėtomis smailėmis.

Dalis vakarų fasado su ritmiškai išdėstytais balkonėliais, dengtais dvišlaičiais stogeliais, neseniai remontuota, praradusi autentiškumą. Anksčiau balkonų nebuvo. Pietų fasadas – skurdesnis, dalinai nuardytas, be dekoro elementų. Jame išsiskiria atvira laiptinė ir balkonai paprastomis medinių tašelių atitvaromis. Į kiemo pusę nukreipto rytų fasado kompozicija – tūrinė decetralizuota. Tūriniai akcentai – rizalitas su balkonu, medinėmis profiliuotomis kolonomis bei dekoratyvaus piešinio statinių tvorele ir šiaurinio pastato vienaaukštės dalies galinis fasadas su veranda. Kompoziciją išbaigia centre kylantis jau minėtas bokštelis[10].

Kultūrinė vertė. Šio buvusio vasarnamio architektūroje galima aptikti tiek šveicariškų vilų, tiek Stanislovo Vitkevičiaus (Stanislaw Witkievicz) sukurto taip vadinamo „Zakopanės stiliaus“ bruožų[11]. 2005 m. pastatas įrašytas į Nekilnojamų kultūros vertybių registrą.

Nijolė Skurevičienė, Žydrė Petrauskaitė



Istorija. Vila, atgręžta ilguoju rytiniu fasadu į K. Dineikos gatvę, stovi istorinėje Druskininkų miesto dalyje[1]. 1906 m. duomenimis, Vilniaus vaikų stovyklą, kuri talpino 100–120 vaikų, surengė Vilniaus vaikų globos draugija, o vadinamą Peterburgo vaikų, kuri talpino 200 vaikų, – Nacionalinė Rusijos sveikatos apsaugos draugija[2]. 1908 m. duomenimis, XX a. pradžioje dvi vaikų sanatorinės stovyklos yra buvę netoliese: Vilniaus vaikų – dabartinių K. Dineikos ir M.K. Čiurlionio gatvių kampe (ties tuometine Ratnyčios g.) bei Peterburgo vaikų – kitoje dabartinės Čiurlionio gatvės pusėje[3]. Patyrinėjus 1935 m. žemėlapį, nedrąsiai galima būtų spėti, kad gal tai buvusi vila „Kalina“, o priestatas galėjo būti pastatytas vėliau[4].

1953 m. šis pastatas specialiai pertvarkytas ir jame įkurta reumatinė vaikų sanatorija. Tų pačių metų gruodžio mėnesį atvyko ir pirmoji pacientė[5]. Sanatorijoje buvo gydomi vaikai, sergantys įvairiomis reumatizmo formomis, reabilituojami sirgę poliomielitu. Čia vaikai ne tik gydėsi, bet ir mokėsi bei užsiėmė įvairia užklasine veikla[6]. 1956 m. pradžioje sanatorija pavadinta Respublikine Druskininkų vaikų specializuota sanatorija „Saulutė“. 1958 m. sujungus dvi vaikų sanatorijas (antroji – nuo 1952 m. veikusi „Žibutė“), reorganizuotoji įstaiga perkeliama į naujas patalpas - Kurorto g. 5 pastatą[7]. 1956 m. knygelės apie Druskininkus plane pažymėtos dvi vaikų sanatorijos, tai yra ši vaikų reumatinė sanatorija ir toliau toje pačioje gatvėje, arčiau Ratnyčėlės upės, buvusi dar viena vaikų sanatorija[8]. Vėliau pastatas tapo „Vilniaus“ sanatorijos I korpusu[9].

Architektūra. Vila stačiakampio plano, dviejų aukštų, su L formos vieno aukšto priestatu vakarinėje dalyje. Pastato pamatai – juostiniai, cokolinė dalis žema, tinkuota. Įdomus dalies priestato pamatų cokolis – jis lygiais tarpais paįvairintas stačiakampėmis iškišomis. Lauko sienos iki langų apkaltos vertikaliomis, aukščiau – horizontaliomis profiliuotomis lentelėmis. Skirtingas apkalimo dalis akcentuoja karnizai. Pastato kampai pabrėžti vertikaliomis lentomis. Langai ir įstiklintos filinginės durys – mediniai, istoriniai. Daugiašlaitis stogas dengtas dažyta cinkuota skarda, ties praplatintais karnizais – lėkštas. Balkonų ir tūrinių stoglangių stogeliai – dvišlaičiai. Frontonai apkalti eglute sudėtomis lentelėmis. Vilos tūris sudėtinis: dviejų aukštų dalies – kompaktinis, vienaaukščio priestato – pusiau atviras.

Tūriniai tolygūs rytų, vakarų ir pietų fasadai akcentuoti vienodais tarpais išdėstytais, portikus primenančiais, balkonais, įkomponuotais beveik ties visais įėjimais. Dviaukščių balkonų perdangos paremtos profiliuotomis medinėmis kolonomis su paprastų formų laiptuotais kapiteliais. Balkonų tvorelės – medinių tašelių, nesudėtingo linijinio piešinio. Šiaurinės pastato dalies fasadai savo dideliais langais, sugrupuotais po tris pirmame ir antrame aukštuose, primena verandas. Ši dviaukštė pastato dalis pasižymi taisyklingomis geometrinėmis formomis, visumos ir atskirų dalių proporcijomis. Priestato fasadai – plokštuminiai tolygūs, su ritmiškai išdėstytais langais. Fasadus pagyvina kelių spalvų žaismė bei balkonų stulpų ir namo kampų apkalimo darna. Viduje išlikę originalūs laiptai į antrą aukštą.

Kaip ir vila „Rivjera“, šis pastatas yra funkcionalaus plano, paprastų formų, o grožio ir grakštumo jam suteikia dviaukščiai balkonai.

Kultūrinė vertė. 2015 metų duomenimis, šiose patalpose įsikūrę svečių namai, uzbekiškų patiekalų restoranas, dailės salonas ir kt. Namas išlaikęs nemažai autentiškų elementų.

Nijolė Skurevičienė, Žydrė Petrauskaitė 



 Istorija. Vila atostogoms statyta XX a. I p.[1]. Ją, kaip ir pavėsinę, jau matome 1935 m. plane[2]. 1949 m. keičiant pastato paskirtį į visuomeninę, buvo pristatytas vieno aukšto priestatas, 1995 m. dar pailgintas[3]. Sovietmečiu teritorijoje buvo pastatytas ir ūkinis pastatas – garažas[4]. XX a. 9 dešimtmetyje čia veikė Respublikinis gydomosios kūno kultūros ir ambulatorinio gydymo centras[5], vienu metu net buvo prisiglaudęs Medicinos darbuotojų klubas[6]. Nepriklausomybės metais šiame pastate buvo įsikūręs Žemės ir kito nekilnojamo turto kadastro ir registro VĮ Druskininkų biuras, vėliau pervadintas Registrų centru, VĮ Alytaus filialo, Druskininkų skyriumi, dabar jis perkeltas į Čiurlionio g. 60[7].

 Architektūra. Vila ir jai priklausanti taip vadinama pavėsinė stovi gatvių sankirtoje. Kitoje gatvės pusėje – Karolio Dineikos fizinės kultūros sveikatingumo parkas. Abu statiniai priklauso valstybės saugomam pastatų kompleksui[8]. Pastatas stovi stačiakampio formos sklype, orientuotas ilgąja ašimi rytų – vakarų kryptimi.

Vila pastatyta ant juostinių betoninių pamatų žemu tinkuotu cokoliu[9]. Pastatas dviejų aukštų, su bokšteliu ir vieno aukšto fligeliais bei priestatu, asimetrinio daugiakampio plano. Planinė struktūra – bekoridorinė jungtinė. Rąstinės pastato sienos apkaltos profiliuotomis geltonos spalvos lentelėmis iki palangių ir frontonuose – vertikaliai, kitur, tarpaukštinėse ir pagrindinėse sienų plokštumose – horizontaliai. Pastato kampai akcentuoti juos apkalus vertikaliomis lentomis, dažytomis balta spalva. Langai – nesudėtingo horizontalaus dalinimo, mediniai, su profiliuotais apvadais. Daugiašlaitis pastato stogas dengtas dažyta cinkuota skarda. Nesimetriškai  decentralizuotai tūrinei kompozicijai romantiškumo suteikia iškilęs keturkampis bokštelis keturšlaičiu laužytos linijos piramidiniu stogu. Pastatas saikingai puoštas įvairiais dekoro elementais: profiliuotais gegnių galais, profiliuotomis kryžmomis, virš bokštelio ir frontonų iškilusiomis drožinėtomis medinėmis smailėmis-vertikaliais lėkiais. Atvirų pastato prieangių tvorelės, plačios pokarnizinės lentos gausiai dekoruotos kiaurapjūvio technika atliktais ornamentais. Vertikalių frontonų apkalimo lentelių galai puošti pjaustytų dantukų ornamentu.

Pastato tūrinė kompozicija proporcinga, išlaikytas mastelis. Vėliau pastatytas ir prailgintas priestatas menkina bendrą vaizdą.

Kultūrinė vertė. Pastatas turi architektūrinę vertę kaip savitas, autentiškas statinys. 2005 m. įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamų kultūros vertybių registrą[10].

Nijolė Skurevičienė, Žydrė Petrauskaitė

Istorija. Vadinama pavėsinė kartu su vila (Sausoji g. 10/ K. Dineikos g. 2) priklauso valstybės saugomam pastatų kompleksui[1]. Kaip ir vila, pavėsinė pastatyta XX a. I pusėje[2], 1935 m. plane ji jau pažymėta[3]. Yra manančių, kad tai didžiosios vilos sargo namelis[4]). Kurį laiką šiame pastatėlyje buvo Alytaus skyriaus energijos realizavimo įmonės Druskininkų poskyris[5]. 2004 m. šį pastatėlį, vadinamą sandėliu-garažu, buvo ruoštasi demontuoti[6]. 2005 m. rudenį įvertinus jo techninę būklę, kuri pasirodė ne tokia apgailėtina kaip buvo bandyta įrodyti[7], jis suremontuotas. Aplinkui, kaip planuota, įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, o pavėsinė tapo aikštelės sargo nameliu[8].

 Architektūra. Pavėsinė stovi prie automobilių stovėjimo aikštelės įvažiavimo, kitoje gatvės pusėje – Karolio Dineikos fizinės kultūros sveikatingumo parkas. Ji pagrindiniu rytų fasadu atsigręžusi į vilą. Pastatas medinis, vieno aukšto, vienos patalpos.

Pastato pamatų cokolinės dalies beveik nesimato, karkasinės sienos apkaltos vertikaliomis ir horizontaliomis profiliuotomis lentelėmis. Kampai apkalti vertikaliomis lentomis. Langai mediniai, su profiliuotais apvadais. Langų rėmai, kaip ir filinginių durų įstiklinta dalis – sudėtingo smulkaus dalinimo. Dvišlaitis pastato stogas dengtas skarda. Tiek pastato, tiek prieangių frontonus puošia drožinėtos kryžmos. Vertikalių frontonų apkalimo lentelių galai pjaustinėti liežuvėliais su skylutėmis. Pastoginės-pokarnizinės lentos puoštos kiauraraščiu puslankių ornamentu, vėjalentės galuose pjaustinėtos ir dekoruotos pridėtinėmis dantytomis lentomis.

 Pavėsinės fasadai išraiškingi, gausiai dekoruoti. Pagrindinio, rytų fasado centralizuotos tūrinės kompozicijos akcentas – puošnus atviras prieangis, kurio tvorelės – pjaustinėtų lentelių, pastoginės kolonų pasparos puoštos ažūriniu dekoru, gegnių galai – drožinėti. Pastato vakarinėje pusėje anksčiau buvo uždaras priestatas[9], dabar – atvira terasa-balkonas, taip pat gražiai drožinėta tvorele. Bendroje kompozicijoje su vila pavėsinės tūris proporcingas, išlaikytas mastelis.

Kultūrinė vertė. 2005 m. pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamų kultūros vertybių registrą[10].

Nijolė Skurevičienė, Žydrė Petrauskaitė

Architekttūra. Vila pastatyta XX a. I p., ji stovi pagrindiniu, vakarų fasadu atgręžta į V. Kudirkos gatvę. Pastatas netaisyklingo stačiakampio plano, vieno aukšto su mansarda, planinė struktūra – bekoridorinė jungtinė. Namas pastatytas ant juostinių betoninių pamatų žemu tinkuotu cokoliu[1].  Sienos rąstinės, apkaltos profiliuotomis lentelėmis, cokolyje, mezonine bei frontonuose iki palangių sudėtomis vertikaliai, aukščiau pagrindinėse sienų plokštumose – horizontaliai. Pastogėje, rizalito cokolinėje dalyje profiliuotos apkalimo lentos sukomponuotos eglute. Sienų viršuje visą pastatą juosia kiaurapjūviu pjaustyta ornamentinė juosta. Pastato kampai apkalti vertikaliomis lentomis. Langai daugumoje nauji, tik nedidelė jų dalis mena senesnius laikus. Stogo forma sudėtinė: dvišlaičių stogų junginys. Stogas dengtas nauja skardinių čerpių danga.

Reprezentacinis vakarų fasadas – simetriškas, jo centrinė dalis išryškinta masyviu, gausiai dekoruotu rizalitu. Tarp stambių drožiniais puoštų piliastrų pirmame ir mansardiniame aukštuose – dideli langai smulkaus dalinimo rėmais. Frontonas papuoštas drožinėta kryžma ir dviejų sluoksnių vėjalentėmis: plačias sudėtingu kiaurapjūviu motyvu dekoruotas vėjelentes iš viršaus pridengia siauresnės, pjaustinėtos dantukų ornamentu. Pokarnizinės lentos taip pat išpuoštos kiaurapjūvio technika atliktais ornamentais, tokiais pat kaip vėjalenčių. Langų apvadai profiliuoti, nuo gatvės pusės dekoruoti ornamentais drožinėtais sandrikais.

Fasadas iš kiemo pusės – tūrinis decentralizuotas. Centrinis akcentas – medinėmis kolonomis paremtas mezoninas su dideliais smulkaus dalinimo langų rėmais, iš dešinės – kiek žemesnis priestatas dvišlaičiu stogu. Frontonuose, kaip ir kitose sienų plokštumose, kartojasi pagrindinio fasado dekoro elementai.

Pastatas kompaktiško tūrio, visi fasadai vieningi, itin puošnūs ir išbaigti. Namas dekoruotas rusiško stiliaus ornamentika[2], savo formomis primena cariniais laikais (maždaug XIX a. pab.–XX a. pr.) Peterburge statytus vasarnamius[3].

Kultūrinė vertė. Vila stovi Druskininkų miesto istorinėje dalyje, turi architektūrinę vertę. 1998 m. įtraukta į Lietuvos Respublikos nekilnojamų kultūros vertybių registrą[4]. 1996 m. rekonstruota pritaikant naujai paskirčiai[5]. 2015 m. duomenimis, šiame pastate įsikūręs bendrabutis „Žuvėdra“[6], kuriame, pasak Druskininkų amatų mokyklos tinklalapio, gyvena ne tik mokyklos mokiniai, bet ir našlaičiai bei socialiai remtini vaikai, jais rūpinasi mokykla kartu su Lietuvos vaikų teisių gynimo organizacija (LVTGO) „Gelbėkit vaikus”[7]. Šiuo adresu registruotas ir „Gelbėkit vaikus“ Druskininkų vaikų dienos centras[8].

Nijolė Skurevičienė, Žydrė Petrauskaitė

Architektūra. Pastatas vieno aukšto su mansarda, sudarytas iš dviejų tūrių. Pagrindinis tūris išilgai orientuotas į V. Kudirkos gatvę prie jo rytinio fasado statmenai prijungtas priestatas. Priestatas tinkuotas, tik jo mansardinė dalis medinė. Daugiašlaitis stogas dengtas čerpėmis, V. Kudirkos gatvės fasade papuoštas trimis trikampiais, tūriniais stoglangiais. Pagrindinio tūrio rytinio fasado kraštuose iškelti nedideli mezoninai. Priestato pietiniame fasade įrengtas atviras mezoninas su balkonėliu papuoštu drožinėta tvorele, šiaurinio fasado pusėje – uždaras mezoninas. Gatvės (vakarų) fasade – įstiklinta veranda su įėjimu šone ir dvišlaičiu stogeliu. Namo langai pakeisti plastikiniais, tačiau išlaikytas pirminis langų skaidymas. Medinė pastato dalis iki langų apkalta vertikaliai, likusi sienų dalis – horizontaliai išdėstytomis profiliuotomis lentelėmis. Ertikis apkaltas vertikaliomis lentelėmis, kurių galai dekoruoti pjūklelio ornamentu. Namo skydus puošia trapecijos formos švieslangiai, sunertos gegnių stygos su smailėmis. Mediniai fasadai nudažyti žaliai.

Kultūrinė vertė. Tai tipinis XX a. sodybinis miestiečio namas. Iš dalies praradęs medžiagiškumą ir pirminį vaizdą.

Istorija. M. K. Čiurlionio ir V. Kudirkos gatvių kampe stovi buvęs Elžbietos Mulevskajos[1] XX a. 3–4 deš. statytas pensionatas – vila „Rivjera“.

1933–1934 m. ši vila, kaip skelbia reklaminė žinutė knygelėje „Druskieniki“, stovėjo kurorto centre ir buvo šiuolaikiškas pastatas. Šviesūs ir saulėti kambariai turėjo atskiras verandas ir balkonus, kurie vakare buvo apšviesti elektra[2]. 1912 m. Druskininkų gydyklose įrengta pirmoji elektrinė, kuri tiekė elektrą ir artimiausioms gatvėms apšviesti[3]. 1913–1914 m. elektra pradėta tiekti ne tik gatvėms, bet ir privatiems namams, kurių savininkai to norėjo ir prašė miesto tarybos[4]. Kambariai buvo paprastai bei patogiai apstatyti, juose buvo geležinės lovos, naktiniai staliukai ir spintos[5]. Vila turėjo kanalizaciją, kas tiems laikams buvo svarbus šiuolaikiškumo įrodymas. Maitinami vilos gyventojai buvo dideliame valgomajame, kur greičiausiai ir stovėjo taip vadinamo „Vienos stiliaus“ stalas su 11 to paties stiliaus kėdžių[6]. Buvo galima užsisakyti ir dietinių, ir vegetariškų patiekalų. O aptarnaujantis personalas buvo profesionalus ir mandagus. Vila turėjo terasą tuo metu taip madingoms „saulės vonioms“ bei aikštelę judriems jaunimo žaidimams. Poilsiautojai buvo viliojami ir netoliese įrengtais teniso kortais[7].

1941 m. vila kartu su kitais miesto pastatais buvo nacionalizuota. Aprašant turtą, šiame name, užfiksuota 20 kambarių, kurių 3 buvo palėpėje. Tai pačiai savininkei priklausė ir dviejų aukštų fligelis, kuriame buvo 7 kambariai ir dvi virtuvės[8]. XX a. II p. buvo užstatytas antras aukštas pietrytinėje pastato dalyje bei įrengta pietvakarinės dalies pirmo aukšto terasa. J. Bučas teigia, kad XX a. II p. šiame pastate buvo kurorto poliklinika[9].

Po Nepriklausomybės atkūrimo šiose patalpose buvo registruotos kelios firmos, kurį laiką čia buvo įsikūręs odontologijos kabinetas, optika. 2015 metų duomenimis, pastate įsikūrę taip vadinamieji „atostogų namai“ bei restoranas. 

Architektūra. Pastatas kompaktinio tūrio, stačiakampio plano dviejų aukštų su pastoge. II aukšte, pagal plano, išlikusi  koridorinė sistema būdinga viešbučiams ar sanatorijoms.

Pamatas su tinkuoto raudonų plytų mūro cokoliu. Sienos – medinių rąstų, apkaltos vertikaliomis ir horizontaliomis dailylentėmis, kampai apkalti vertikaliomis lentomis. Didelių langų ir durų angos stačiakampės. Daugiašlaitis pastato stogas dengtas skardos lakštais.

Pastato pagrindinis, šiaurės rytų fasadas, ir veidrodinis jo atspindys pietvakarių fasadas – sudėtinės kompozicijos. Ją formuoja tūrinė centrinė dalis – išsikišusios atviros terasos su trišlaičiais stogais ir plokštuminė tolygi dalis – fasadinės plokštumos su vienodais tarpais išdėstytais langais. Pietryčių fasadas (vėliau pristatytas antras aukštas) – plokštuminis tolygus. Į M. K. Čiurlionio ir V. Kudirkos gatvių sankryžų kampą orientuoto šiaurės vakarų fasado kompozicija – tūrinė, centras akcentuotas – atviromis terasomis ir trišlaičiu stogu virš jų. Terasų perdangos paremtos medinėmis suporintomis kolonomis, tarp kolonų įrengtos horizontalių medinių ilginių tvorelės. Fasadus pagyvina kelių spalvų žaismė bei terasų, balkonų stulpų, tvorelių ir namo kampų ir viso apkalimo darna. Vila „Rivjera“ puikiai iliustruoja racionalistines tendencijas architektūroje. Tai paprasto funkcionalaus plano pastatas, kuriam lengvumo ir grakštumo suteikia plonos kolonos per du aukštus jungiančios terasas-balkonus.

Kultūrinė vertė. Šiuo metu viloje atlikti fasadų paveldosauginiai tvarkybos darbai, pastatas atnaujintas: pakeisti langai, durys, apkalimas, stogo danga[10]. Pastatas 2012 m. įrašytas į Nekilnojamų kultūros vertybių registrą, Pakeitus gatvių pavadinimus, šiam namui suteiktas adresas – M. K. Čiurlionio 61.

Nijolė Skurevičienė, Žydrė Petrauskaitė

 Istorija. XX a. pr. 3 deš. vila-kazino „Kotryna“ („Katryvila“) stovi istorinėje miesto dalyje[1]. 1935 m. plane matomas ilgas iš kelių dalių sukomponuotas pastatas. Viename jo gale buvo pati „Kotrynos“ vila, kitame – Kurorto kazino[2].

Tarpukariu šioje Kurorto valdybai priklausiusioje viloje buvo įsikūrusi Druskininkų bičiulių draugija ir jos leidžiamo žurnalo „Ondynę Druskienickich żródeł“ („Druskininkų šaltinių undinės“) redakcija bei Kurorto kazino, kuriame, kaip pasakojama, linksmindavosi rinktinė publika. Druskininkų bičiulių draugija atsakingai prižiūrėjo, o dažnai ir organizavo kultūrinį kurorto gyvenimą, turėjo netgi orkestrą. Jos būstinėje, „Kotrynos“ viloje, buvo galima gauti informacijos apie įvairius renginius, užsirašyti į ekskursijas po apylinkes pėsčiomis ar autobusu[3]. Kurį laiką viloje dirbo vaikų ligų gydytojas prof. Vaclovas Jasinskis, Druskininkuose įkūręs vaikų sanatoriją[4].

1931 m. žurnalas „Ondyne ...“ organizavo fotografijos konkursą, kurio dalyviai turėjo pristatyti nuotraukas su Druskininkų ar jų apylinkių vaizdais[5]. Didelėje Druskininkų bičiulių draugijos salėje kabėjo akvarelės su Druskininkų apylinkių vaizdais. Kurį laiką čia buvo laikraščių ir žurnalų skaitykla su dideliu spauda apkrautu besisukančiu stalu. Žurnalų negalima buvo išsinešti, bet juos galėjo skaityti čia pat šalimais buvusioje didelėje verandoje. Skaityklą lankytojai mėgo, nors ji buvo tolokai nuo gydyklų, šalia kurių virė kurorto gyvenimas. Vėliau skaitykla buvo perkelta į parką[6].

Druskininkų bičiulių draugija turėjo ir Bridžo klubą, kuriam vadovavo generolas Radzevičius (Rodziewicz). Klubo nariai leido vakarus lošdami Kurorto kazino, kuriame buvo keli specialiai tam skirti kambariai[7].

1929 m. „Kotrynos“ viloje kartą į savaitę vykdavo išskirtiniai šokiai rinktinei publikai, įleisdavo tik su pakvietimais. Šokiai kartais primindavo anksčiau dvaruose vykdavusius priėmimus[8]. Vėliau Druskininkų bičiulių draugijos klubas šokių vakarus Kurorto Kazino organizuodavo jau du kartus į savaitę. Į jų programą buvo įtraukti ir įvairių neprofesionalių artistų pasirodymai, vieni deklamuodavo, kiti dainuodavo ar grodavo. Beje, Bridžo klubo nariai į vakarus buvo įleidžiami nemokamai[9]. 1932 m. viloje ketvirtadieniais vyko šokių konkursai. Anot pranešimų spaudoje, pirmąjį – mazurkos konkursą laimėjo profesorė Pryferova ir majoras Kaveckis[10].

Norintiems maloniai pabendrauti bei gerai pasilinksminti draugijos nariams bei kitiems poilsiautojams nuo 1931 m. pastoviai kas savaitę pradėti organizuoti taip vadinami „subatvakariai“, kurie anksčiau vykdavo pripuolamai. Nors „Kotrynos“ vila ir buvo toliau nuo gydyklų, bet per šiuos „subatvakarius“ susirinkdavo nuo 30 iki 130 žmonių. Ateityje buvo planuojama net vaidinti „Laikraštuką“, gyvai pasakojantį juokingas kurorto naujienas, kurias vėliau atspausdintų „Ondynę Druskienickich żródeł“[11].

1941 m. vila kartu su kitais miesto pastatais buvo nacionalizuota. Aprašant turtą užfiksuota, kad „Katryvilai“ priklausė medinis vieno aukšto 5 kambarių gyvenamasis namas su virtuve ir „salkomis“ – gyvenama palėpe, dar vienas medinis vieno aukšto 5 kambarių fligelis. Tai pat dalinai priklausė dviejų aukštų kazino fligelis su 12 kambarių, sale, virtuve ir pagalbinėmis patalpomis. Šalia buvo ir 4 kambarių medinis fligelis su virtuve bei mūrinis fligelis su 2 kambariais ir 3 sandėliais[12].

 Architektūra. Pastatas vieno aukšto su naudojama pastoge. Pamatai – juostiniai, cokolinė dalis – plytų mūro, tinkuota. Lauko sienos apkaltos vertikaliomis ir horizontaliomis profiliuotomis lentelėmis. Pastato kampai apkalti vertikaliomis lentomis. Antrame bokštelių tarpsnyje, po langais, – eglute sudėtų lentelių apkalimas. Langai – mediniai, dalis jų menantys ir senesnius laikus. Pagrindinio fasado centrinės dalies langai vitrininiai. Stogas – sudėtinis, kelių formų: dvišlaitis, keturšlaitis, daugiašlaitis piramidės formos, su tūriniais stoglangiais, dengtais dvišlaičiais stogeliais. Vieno stoglangio frontonėlyje išlikusi šešialapė kiaurapjūvė gėlytė. Stogas dengtas cinkuota skarda. Priestato stogas perdengtas naujai. Šiaurės vakarų fasado frontonas apkaltas įstrižai sudėtomis lentutėmis ir puoštas mediniais profiliuotais tašeliais.

Pastato planinė struktūra mišri. Pastato tūris sudėtinis, sudarytas iš dviejų tūrių – centrinio ir kompaktinio.

Pagrindinis, šiaurės vakarų, fasadas, orientuotas į I. Fonbergo g., – sudėtinės kompozicijos, kurią formuoja tūrinės centrinės kompozicijos dalis ir tūrinė decentralizuota dalis, kuri, spėjama, pristatyta kitu metu. Šiaurės vakarų fasado šiaurinės dalies akcentas – dekoruotas frontonas centrinėje dalyje ir du abipus frontono esantys bokšteliai su medinėmis smailėmis (išlikusi viena). Ši fasado dalis – simetriška, vieninga ir išbaigta. Tokios pat kompozicinės savybės priskiriamos ir pietryčių fasado rytinei daliai su daugiakampės formos prizmės tūrio priestatas centrinėje dalyje, dalinai įjungtu į pastato tūrį.

Pirminis „Kotrynos“ vilos-kazino pastatas turėjo „šveicariškos“ vilos bruožų. Šalia pagrindinio įėjimo buvo įkomponuotas išlakus bokštelis laužytu stogu. Paties pastato stogai buvo saikingiau laužyti. Kiek galima įžiūrėti senose nuotraukose, vilos ir verandų pastogę puošė paprastų formų pjaustinėti ornamentai. Bokštelio ir laiptų tvorelės stulpeliai drožinėti. Tačiau „vila remontų metu, deja, smarkiai sužalota. Pritaikant restoranui pakito ne tik jos planas, bet ir vaizdas“[13].

Kultūrinė vertė. 2004–2005 m. sudarant Druskininkų miesto istorinės dalies pagrindinį dosje, pridėtoje tyrimų ir archyvinėje medžiagoje ši vila įtraukta į Druskininkų miesto urbanistikos ir architektūros paveldo vertybių sąrašo „b“ dalį, kaip didelės kultūrinės vertės objektas[14]. 1994 m. restorane „Senasis Nemunas“, kaip senais laikais, buvo galima ne tik pavalgyti, bet ir pašokti[15]. 2015 m. duomenimis, suremontuotoje pastato dalyje vis dar buvo įsikūrusi kavinė „Senasis Nemunas“, o kita originalesnė jo dalis – parduodama.

 Nijolė Skurevičienė, Žydrė Petrauskaitė

Architektūra. Namas stovi Druskininkų miesto istorinėje dalyje, priešais Šv. Jokūbo ir Taikos gatvės sankirtą, atgręžtas į gatvę galiniu, rytų fasadu.

Medinis pastatas stačiakampio plano su priestatu ir prieangiu, vieno aukšto su mansardine pastoge. Neaukštais tinkuotais pamatais, nuo sienos atskirtais karnizais. Sienos apkaltos gulsčiomis profiliuotomis lentelėmis, kampai – vertikaliomis lentomis. Diduma pastato langų – mediniai, profiliuotais apvadais. Dalis namo langų praradę autentiškumą – pakeisti plastikiniais. Pastato medinės filinginės durys išdėstytos skirtinguose fasaduose. Stogo forma – sudėtinė daugiašlaitė, su tūriniu dvišlaičiu stoglangiu šiauriniame fasade. Stogas dengtas cinkuotos skardos lakštais, nedidelė vakarinė pastato stogo dalis dengta banguota asbocementine danga.

Galinis į gatvę atsuktas fasadas patraukia dėmesį laužytos linijos frontonu – virš pirmo aukšto iškilusia siauresne mansarda, kurios nauji langai disonuoja su likusiais. Šiaurinis kiemo fasadas – su priestatu vakarinėje pastato dalyje. Priestato dengto įėjimo stogelis paremtas drožinėtomis atramomis.

Priešingo, pietų fasado centre akį traukia nedidelė, uždara veranda dvišlaičiu stogu išlaikiusi autentišką dekorą. Jos frontonas papuoštas drožinėta kryžma, gegnių ir sijų prakišti galai – profiliuoti. Vėjalentės, pjaustytos sudėtingu kiaurapjūviu stilizuoto pumpuro motyvu, buvę dviejų sluoksnių. Vienoje pusėję dar išlikusi antro sluoksnio keturkampių dantukų eilė. Vertikalių frontono apkalimo lentelių galai – pjaustinėti taip pat stilizuoto, tik šiek tiek kitokio pumpuro motyvu.

Tiek ši veranda, tiek kitos pusės priestatas išlaikę ankstesnę tamsiai žalią spalvą. Pastato tūris sudėtingas, fasadų kompoziciniai sprendiniai funkcionalūs, išlikusi tik maža dalis autentiškų  puošybos elementų.

Kultūrinė vertė. 2004–2005 m. sudarant Druskininkų miesto istorinės dalies pagrindinį dosje, pridėtoje tyrimų ir archyvinėje medžiagoje ši vila įtraukta į Druskininkų miesto urbanistikos ir architektūros paveldo vertybių sąrašo „c“ dalį, kaip kultūrinės vertės požymius turintis architektūros paveldo objektas[1].

Nijolė Skurevičienė

Istorija.  Tiksli vilos pastatymo data nėra žinoma, tačiau manoma, kad namą XX a. 3 dešimtmetyje pasistatė chemikas Markevičius, kurio šeima bendravo su Čiurlioniais. Po II pasaulinio karo pastate pradėjo veikti vaikų poliklinika. 1971 m. atliktas kapitalinis remontas, kurio metu pakeistas vidaus išplanavimas, perkaltos lubos, įdėti nauji langai, stogo senoji skardos danga pakeista šiferiu. Po remonto pakito ir statinio paskirtis – čia įsikūrė vaikų biblioteka. 1996 m. viloje įkurtas garsaus skulptoriaus Žako Lipšico (Jacques Lipchitz) vardo muziejus. Pasaulinio garso skulptorius negyveno šiame name, tačiau buvo gimęs ir iki 17 metų su tėvais gyveno Druskininkuose. Šiuo metu muziejus uždarytas renovacijai.

Architektūra. Namas pastatytas 0,14 ha. netaisyklingo daugiakampio teritorijoje, esančioje Šv. Jokūbo gatvės rytinėje pusėje. Pastatas nedidelio tūrio, vos 25,8x16,40 m² ploto, taisyklingos kompozicijos, lotyniško kryžiaus plano. Vienaaukštė vila suręsta ant mūrinio, tinkuoto pamato iš pjautinių rąstų ir apkalta geltonai nudažytomis lentelėmis. Cokolis ir pokarnizinė juosta – vertikaliai, likusi sienų dalis apkalta horizontaliai. Lėkštas keturšlaitis pagrindinio tūrio ir trišlaičiai prieangių stogai yra dengti šiferiu. Puošniausias pagrindinis (vakarų) fasadas atgręžtas į šv. Jokūbo gatvę su plačiu prieangiu. Prieangį remia profiliuoti stulpai, po karnizu – supintų voliutų kiaurapjūvis dekoras, šoninės sienelės dekoruotos, ažūrinį raštą sukuriančiomis, įvairaus tankumo pynutėmis. Šiaurinis ir pietinis fasadai su analogiškais prieangiais, taip pat dekoruotais ažūrinėmis sienelėmis. Lentos po karnizu dekoruotos smulkių pjaustinių rašto juostomis, deja, dalis jų neišliko.  Gausus rusiško stiliaus kiaurapjūvių pjaustinių dekoras suteikia kresnam statiniui lengvumo ir žaismingumo. Rytiniame fasade trisienė verandos iškyša. ^[1]

Kultūrinė vertė. Pastatas išlaikė vieningą vaizdą, pirminį tūrį, iš dalies medžiagiškumą ir kiaurapjūvių ornamentų dekorą.

Istorija. Vila Maurė statyta XIX a. pab. yra eklektinio stiliaus. 1985 m. pastatas rekonstruotas, projekto autorius architektas J. Gražulis. Po rekonstrukcijos vila pritaikyta poilsinėms reikmėms, prieš rekonstrukciją viloje buvo gyvenamieji butai. Šiuo metu pastate įsikūręs viešbutis.

Architektūra. Vila pastatyta vos 0,03 ha. trapecijos formos plote, Laisvės aikštės pietrytinėje dalyje. Pastatas dviejų aukštų, pietvakarinėje dalyje įrengtas rūsys, į jį veda prie pietinio fasado įrengti laiptai iš lauko. Planas artimas kvadratui, asimetriško tūrio, patalpos išdėstytos netaisyklingai su laiptine centre. Daugiašlaitis stogas su trimis frontonais uždengtas skardos lakštais. Puošniausias pagrindinis (vakarinis) fasadas orientuotas į Laisvės aikštę su uždara, dviaukšte galerija. Galeriją puošia poriniai piliastrai su kapiteliai, tarp piliastrų įkomponuoti pusapskričių arkų langai su tinklelio rašto drožinių dekoru. Smulkiais ažūriniai drožiniais uždengtos ir palangių plokštumos, erdvė tarp piliastrų. Fasado dešiniajame šone – frontonas, dekoruotas profiliuotais stogiakraščiais ir kiaurapjūviais drožiniais, užsibaigiančiais smaile. Toks pat puošnus frontonas puošia ir pietų fasadą. Vilos šiaurės vakarų kampe – nedidelis, tačiau puošnus prieangis su šlaitiniu stogeliu, kiaurapjūviu drožinėta tvorele. Dar vienas įėjimas suformuotas rytiniame fasade. Stačiakampius vilos langus rėmina kuklūs profiliuoti apvadai. Pastato pamatas tinkuotas, sienos pjautų rąstų, apkaltos horizontaliai, skydai apkalti vertikaliai išdėstytomis lentelėmis su profiliuotomis apačiomis. Fasadai nudažyti pilkai.

Kultūrinė vertė. Ivano Rūsčiojo laikų ,,teremas“ primenanti vila ,,Maurė“ pasižymi architektūrine verte.   Išsaugotas medžiagiškumas, pirminis tūris, iš dalies išlaikyti fasadų pjaustiniai ir kiti dekoro elementai. Interjere išlikęs kiaurapjūvis laiptų turėklas. ^[1]

Druskininkų „Džiaugsmo visiems liūdintiems“ stačiatikių cerkvė

 Istorija. Druskininkuose 1865 m. pastatyta„Džiaugsmo visiems liūdintiems“ stačiatikių cerkvė. Dar 1857 m. mieste  pradėjo veikti laikini stačiatikių Maldos Namai. Jiems reikalingi liturginiai reikmenys buvo atvežti iš Gardino Sofijos soboro[1]. 1861 m. Gardino vice-gubernatoriaus Jakovo Rožnovo pastangomis ir lėšomis (jis paaukojo 10000 rublių), kartojant mūrinių „rusų stiliaus" cerkvių formas, buvo pradėtas statyti dabartinis cerkvės pastatas. Darbams vadovavo karo inžinierius majoras Maruničius[2]. Pinigai (600 rublių) vidaus įrengimui gauti iš Vilniaus general-gubernatoriaus fondo. Drožinėtas ir paauksuotas trijų tarpsnių cerkvės ikonostasas su maskviškių dailininkų akademine maniera tapytomis ikonomis buvo atvežtas iš Maskvos. Pagrindinio cerkvės fundatoriaus Jakovo Rožnovo ir jo žmonos garbei abipus ikonostaso ant sienų buvo pakabinti šv. apaštalo Jokūbo ir didžiosios kankinės Varvaros (Barboros) atvaizdai. 1865 m. cerkvė pašventinta Dievo Motinos ikonos „Džiaugsmo visiems liūdintiems“ vardu[3]. Pasakojama, kad itin seną 1766 metų Vladimiro Dievo Motinos ikoną cerkvei buvo paaukojusi generolo feldmaršalo Michailas Kutuzovo anūkė Jekaterina Vasiljevna Kutuzova. Ikona, kaip ir kiti vertingi cerkvės daiktai, Pirmojo pasaulinio karo metais dingo ar buvo išvežta į Rusiją[4] kartu su 4 varpais[5].

Šalia cerkvės buvo Stačiatikių brolijos namai, kuriuose nuo 1890 m. veikė mergaičių parapijinė mokykla, o vasaromis galėjo prisiglausti ir gydytis „įvairių krikščioniškų tikėjimų“ neturtingieji[6]. 1903 m. prie cerkvės veikęs Druskininkų stačiatikių brolijos komitetas turėjo 6 garbės narius ir 22 narius[7].

1947 m. Druskininkų stačiatikių bendruomenė buvo oficialiai įregistruota. Mokesčius reikėjo mokėti ne tik stačiatikių vyresnybei, bet ir valstybei[8].

Abiejų pasaulinių karų metu ši medinė cerkvė beveik nenukentėjo. Pirmas kapitalinis remontas joje atliktas 1957 m.[9], vyko ir einamieji remontai. Paskutinį kartą ji remontuota 1975 m.[10]. Beje, vienas iš jos dvasiškų tėvų Vasilijus Filipovas gerai mokėjo staliaus ir įstiklintojo darbus[11].

Plytinių stulpų ir statinukų cerkvės tvora 1967 m. pavasarį, Druskininkuose rekonstruojant Laisvės aikštę, buvo nugriauta kaip neatitinkanti tų dienų skverams keliamų reikalavimų[12].

 Architektūra. Vienaaukštė medinė, nedidelio sudėtinio tūrio, kryžiaus plano „Džiaugsmo visiems liūdintiems“ stačiatikių cerkvė stovi pagrindiniu fasadu atgręžta į pietvakarius rombo formos aikštės centre. Čia subėga penkios gatvės – T. Kosciuškos, Liepų, Šv. Jokūbo, Vasario 16-osios ir pėsčiųjų Laisvės al.

Pastato pamatai juostiniai, akmens mūro, jų cokolinė dalis – aukšta, tinkuota. Priešais visus tris įėjimus įrengti laiptai. Rąstinės sienos apkaltos horizontaliomis profiliuotomis lentomis. Stogo forma – sudėtinė, daugiašlaitė, su penkiais bokšteliais, dengtais kupoliniais, pereinančiais į kūginius, stogais ir aštuoniakampiu varpinės bokštu su piramidiniu daugiašlaičiu stogu, kurį vainikuoja nedidelis smailėjančios formos kupolas. Pastato stogo danga – nauja, rudos spalvos skardos lakštai.

Cerkvės fasadų kompozicijas formuoja į priekį ištrauktos fasadinės plokštumos ir virš frontonų kylantys bokštai. Pagrindinis, pietvakarių ir šiaurės rytų fasadai – tūriniai centriniai. Šoniniai, pietryčių ir šiaurės vakarų, fasadai – tūriniai decentralizuoti. Visų fasadų frontonai (išskyrus šiaurės rytų) puošti tapytomis ikonografinėmis freskomis. Tarsi savotiškomis aukso spalvos „karūnomis“ visų frontonų viršus dekoruotas sudėtingais kiaurapjūviais ornamentais. Cerkvės fasadų spalvinis sprendimas būdingas stačiatikių kulto pastatų spalviniam dekoravimui. Mėlynos spalvos fasadines plokštumas vertikaliai ir horizontaliai skaido baltos spalvos profiliuoti ir saikingai dekoruoti piliastrai, durų ir langų apvadai, frontonų karnizai, kupolų pagrindų apvadai.

Langai – mediniai, smulkaus dalinimo, istoriniai, dalis jų puošti vitražais. Angokraščiai dekoruoti profiliuotais apvadais ir sandrikais, pjaustinėtomis palanginėmis lentomis. Iš vidaus dalyje langų įrengtos dekoratyvios metalinės grotos. Iš trijų cerkvės pusių įrengtos durys – identiškos. Jos papuoštos stambiais drožinėtais kryžiais, įrėmintos profiliuotais apvadais bei dekoratyviniais pjaustinėjimais. Virš jų išraižyti cerkvės statybos metus nurodantys dekoratyvūs skaičiai – „1865“.

Vienanavę cerkvės vidaus tūrinę struktūrą formuoja didelė pagrindinė erdvė, uždengta briaunuotu kupolu, trisienė apsidinė dalis ir prieangis su dviem mažomis patalpomis šonuose, kurios neįtakoja pagrindinio pastato tūrio.

„Džiaugsmo visiems liūdintiems“ cerkvė – išskirtinių architektūros formų ir tūrių kompozicijos. Fasadų sprendiniai tradiciniai, funkcionalūs, dekoro elementai – turtingi, puošnūs. Mediniame pastate atsispindi tradicinių mūrinių „rusų stiliaus“ cerkvių struktūros ir formos, papildytos istorizmui ir romantizmui būdingomis detalėmis.

Kultūrinė vertė. 2005 m. cerkvė tapo valstybės saugomu objektu, 2012 m. įrašytu į Lietuvos Respublikos nekilnojamų kultūros vertybių registrą[13].

 Nijolė Skurevičienė, Žydrė Petrauskaitė



Istorija. Vila statyta XX a. pr., 3-ame dešimtmetyje[1], nors architektas, urbanistikos istorikas A. Miškinis spėja, kad ji gali būti pastatyta daug ankščiau[2]. Pastatas priklausė turtingam dvarininkui A. Grudzinskiui, vienu metu net buvusiam kurorto burmistru. Jis Druskininkuose valdė ir daugiau pastatų. Nuomavo kambarius kurorto svečiams, su maitinimu ir be jo[3]. 1909 m. spaudoje buvo paskelbta, kad Druskininkų šaltinių vandenyje rasta cheminio elemento radžio (Ra). Gal būt tikrai dėl susižavėjimo mokslo pažanga ši vila taip buvo pavadinta[4]. 1931–1932 m. šioje viloje, kurios adresas tuo metu buvo Kosciuškos g. 5, jau buvo įvestas telefonas. Kosciuškos g. 7 gyveno M. Čachovskis, kuris turėjo malūną, elektrinę bei lentpjūvę [5].

XX a. 2 dešimtmetyje buvo kita Grudzinskių vila kuri vadinosi „Radion“, tačiau ji stovėjo Platovskos gatvėje[6] ir priklausė Antano Grudzinskio žmonai Kazimierai[7]. 1913 m. rudenį vyko miesto tarybos rinkimai ir dalyviai, kuriems leido turto cenzas, buvo kviečiami atvykti balsuoti 11 val. ryte į šią Grudzinskių vilą. Tokių buvo per 100, įvairių tautybių, įvairios kilmės kurorto gyventojų, beje, buvo ne tik dvarininkų, bet ir miestiečių bei valstiečių[8].

1935 m. plane nužymėtas beveik taisyklingo stačiakampio formos vilos sklypas, kuriame stovėjo net 4 pastatai[9]. Šiuo metu sklypo forma pakitusi, išlikę tik du pastatai.

XX a. II pusėje, po Antrojo Pasaulinio karo, vila buvo nacionalizuota ir rekonstruota, pritaikant naujai paskirčiai: joje įsikūrė balneoterapijos gydyklos centrinė laboratorija. Perplanuotas pastato vidus, sunyko dalis pjaustinėto dekoro, pakeisti beveik visi langai ir durys (išskyrus mažuosius langelius erkeryje), šiauriniame fasade pristatyta gaisrinė laiptinė[10]. 2015 metų duomenimis, pastatas nesenai remontuotas, vėl pritaikant jį viešbučio reikmėms[11]. Nemažai istorinės medžiagos apie šią vilą pateikia Valerijus Voroninas[12], kurio informacija  remiasi ir tinklalapis „vilaradium“[13].

 Architektūra. Pastatas medinis, sudėtingo ištęsto daugiakampio plano, dviejų aukštų. Tai romantizmo laikotarpio charakteringa šveicariško stiliaus poilsinė, turinti ir medinių dvarelių gyvenamųjų pastatų bruožų. Pastatas neįprastai į gatvę atgręžtas galiniu, vakarų fasadu.

Pietinio fasado simetriją žaismingai komponuoja skirtingi kraštiniai bokštelių tūriai – taisyklingo aštuonkampio ir stačiakampio plano. Centrinės tūrinės kompozicijos akcentas – virš atviros galerijos kylantis kolonomis paremtas mezoninas su balkonu ir uždaru dvišlaičiu frontonu. Vakarų fasadas – tūrinis decentralizuotas. Kompoziciją formuoja galinio fasado plokštumą įrėmindami skirtingo dydžio, aštuonkampio plano architektūriniai elementai – erkeris kairėje ir bokštelis dešinėje. Šiaurinio decentralizuoto fasado akcentas – ilgas, įstrižomis atramomis paremtas balkonas su išoriniais laiptais vakarų pusėje ir erkeris šiaurės vakariniame kampe. Rytų fasadas – kuklesnis. Jame išsiskiria stačiakampio plano priestatas su bokšteliu pietinėje pusėje. Šiaurės rytiniame kampe – patekimas į rūsį.

Mezonino frontonas ir sienos iki palangių apkaltos vertikaliomis profiliuotomis lentelėmis, lygiose plokštumose – horizontaliomis, o frontono, bokštelio ir erkerio palanginės plokštumos vakarų fasade – eglute sudėtomis. Bokštelių viršutinio aukštų apkalimas puoštas įstrižai sukryžiuotais mediniais tašeliais. Kampai apkalti vertikaliomis lentomis. Mezonino frontonas papuoštas penkių drožinėtų kryžmų kompozicija. Statramsčiais paramstytos galerijos ir balkonų – pjaustinėto ažūrinio ornamento tvorelės. Kolonų pasparos taip pat dekoratyvios, drožinėtos. Lauko sienos dažytos dviejų spalvų deriniu: lygios plokštumos ir dekoro elementai – smėlio spalva, kampai, kolonos ir plokštumas skaidančios horizontalios lentelės – ruda spalva.

Pastato stogas – sudėtinis, kelių formų:  dvišlaitis, vienšlaitis, keturšlaitis, daugiašlaitis, su tūriniais, dvišlaičiais stogeliais dengtais stoglangiais. Stogo danga – raudonos spalvos skardos lakštai.

Kultūrinė vertė. Pastatas turi architektūrinę vertę. 1999 m. įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamų kultūros vertybių registrą[14]. Pastatas gerai prižiūrimas, atlikti fasadų paveldosauginiai tvarkybos darbai: atnaujintas apkalimas, restauruoti dekoro elementai, sutvarkyti langai, durys, pakeista stogo danga. Informatyvūs menotyriniai aprašymai pateikti N. Lukšionytės[15] bei M. Ptašek[16].

Nijolė Skurevičienė, Žydrė Petrauskaitė

Architektūra. Statinys kartu su vila ,,Imperialo“ (Maironio g. 14) sudaro pastatų kompleksą. Šiuo metu pastate įsikūrusi ,,Dainavos“ sanatorijos administracija. Namas vieno aukšto, netaisyklingo stačiakampio plano su rūsiu rytinėje pastato dalyje. Namas dėl reljefo nuolydžio šiaurinėje sklypo dalyje suręstas ant aukštėjančio, tinkuoto cokolio. Stogas dvišlaitis, dengtas raudonai nudažytais skardos lakštais. Pastatas į Maironio gatvę atgręžtas siauruoju (pietų) fasadu prie kurio prijungta beveik visą fasado plotį užimanti veranda. Verandą puošia smulkaus skaidymo langai, drožinėti laiptelių turėklai rytų fasado pusėje. Galiniame fasade orientuotame į šiaurę – platus, įstiklintas prieangis prie kurio priglaustas nedidelis priestatas su įėjimu iš rytų fasado pusės. T. Kosciuškos gatvės (vakarų) fasado centre – trisienė iškyša su trimis langais, užsibaigianti dvišlaičiu stogeliu, dekoruotu kiaurapjūvio vėjalentėmis,  lėkiais ir profiliuotais gegnių galais. Rytiniame fasade – plati, įstiklinta veranda su įėjimu centre. Veranda apkalta eglutės ornamentu. Medinės rastų sienos apkaltos horizontaliai sudėtomis lentelėmis, kertės dekoruotos imituojant piliastrus. Medinės pastato durys su viršlangiais, langai papuošti kiaurapjūviu drožinėtais sandrikais. Statinys išsaugojo autentiškus lietvamzdžius su dekoratyviomis karūnėlėmis. Namas nudažytas šviesiai persikine spalva[1].

Klutūrinė vertė. XX a. pirmojoje pusėje statytas pastatas darniai įsilieja į aplinką bei yra išlaikęs poilsinei architektūrai būdingą estetiką. Išsaugota autentiška pastato išraiška ir atskiri dekoro elementai.

Architektūra.  Pjaustinių rąstų iš lauko apkalta dailylentėmis vila yra pastatyta ant aukšto, raudonų plytų, tinkuoto cokolio. Statinio kompozicija būdinga itališko stiliaus viloms. Pastatas asimetriško tūrio, sudaryto iš rytinėje pusėje esančios dviejų aukštų dalies, vakarinėje pusėje esančios vienos dalies ir trijų aukštų bokštelio. Vila kvadratinio plano, pietvakarinėje pusėje – rizalitas su trikampiu frontonu. Po šiaurine dalimi yra įrengtas rūsys. Pastato stogas dvišlaitis su tūriniu stoglangiu šiauriniame fasade, dengtas raudona skarda. Ant plokščio bokšto stogo įrengtas apžvalgos balkonėlis su ažūrine metalo tvorele.  Abiejų aukštų išplanavimas – koridorinis. Pietvakarių pusėje – didelė, kampinė, atvira veranda į kurią, dėl aukšto cokolio, patenkama palypėjus laipteliais. Virš verandos įrengti maži balkonėliai su baliustrų tvorelėmis. Į vakarų fasado balkonėlį patenkamą per atvirą laiptinę. Pietiniame, šiauriniame ir rytiniame fasaduose esančios verandos kur kas mažesnės, dengtos šlaitiniais stogeliais. Vila gausiai dekoruota rusiškam stiliui būdingais ornamentais - puošniausi pietų ir vakarų fasadai. Stogai papuošti kiaurapjūvių drožinių vėjalentėmis, pastogių juostomis, rizalito frontonai – pjaustinėtomis smailėmis. Vilos pastogėse – profiliuotų gegnių galai. Itin puošnus ir išraiškingas langų apvadų dekoras: pjaustiniais ornamentuoti piliastrai abipus langų, rankšluostinių dekorą imituojantys sandrikai. Kontūriniu raižymu dekoruotos pastato kertės. Verandų tvorelės, pokarnizinės lentos gausiai išpuoštos kiaurapjūvio technika atliktais ornamentais. Pastato cokolis ir tarpaukščių juosta ir skydai apkalti vertikaliai, likusi sienų dalis – horizontaliai.

Kultūrinė vertė. Tai viena seniausių poilsinių vilų Druskininkuose (XIX a. II p.). Pastatas išlaikė vieningą vaizdą, pirminį tūrį, rusiškajam stiliui būdingus ažūrinius ornamentus ir kitus dekoro elementus. Interjeruose išliko laiptai su lieto ketaus turėklų tvorele. ^[1]

Istorija. Vila pastatyta 1926 m. ir pavadinta skambiu Imperial vardu. Tarpukariu tai buvo vasaros poilsiavietė, vėliau pritaikyta ir šaltajam sezonui. Šiuo metu pastatas priklauso Dainavos viešbučio kompleksui.

Architektūra. Pastatas stovi 0,23 ha. trapecijos formos sklypo vakarinėje dalyje, pietiniu fasadu atgręžtas į Maironio gatvę. Rytinėje pusėje – skveras, šiaurinėje – parkas, vakarinėje pusėje kitas kultūros paveldo objektas – Maironio g. 14 esantis pastatas. Šveicariško stiliaus vila apsupta medžių, pėsčiųjų takelių ir gėlynų. Vila pastatyta ant tinkuoto pamato yra dviejų aukštų su mansarda, daugiašlaitį skardos stogą puošia tūriniai stoglangiai su vėjalentėmis ir lėkiais. Stogo užlaidas puošia profiliuoti gegnių galai. Namas kampinio plano, asimetrinės kompozicijos su vieningą vaizdą darkančiu, XX a. 7-ajame dešimtmetyje prijungtu dviejų aukštų mūriniu priestatu vakarinėje dalyje. Vilai romantiškumo suteikia pietinio fasado pietvakariniame kampe esantis rizalitas su šešiakampiu bokšteliu, užsibaigiančiu daugiašlaitės piramidės stogu su dekoratyviais stoglangiais ir medine smaile. Prie rizalito kampo prijungti nedideli balkonėliai su tvorelėse ir stulpus remiančiose gembėse atsikartojančiu voliutos bei ,,S“ raidės dekoru. Prie fasado šiaurinės dalies taip pat priglaustas rizalitas su trikampiu stogeliu ir analogiško dekoro balkonėliais. Rytiniame fasade – įstiklinta terasa, šalia jos paliktas siauras, atviras prieangis. Antrajame aukšte iškelti du mezoninai su mansardiniais stogais, virš terasos ir prieangio esanti atvira terasa yra apjuosta tekintų baliustrų tvorele. Fasadui vientisumo suteikia terasos ir didesniojo mezonino languose bei prieangio dekore atsikartojantis pusapskritės arkos motyvas. Vilos dekoratyvumą sustiprina profiliuoti stogiakraščiai ir sunertos stoglentės. Rąstinės sienos apkaltos profiliuotomis lentelėmis, išdėstytomis cokolyje: tarpaukščių juostoje ir skyduose – vertikaliai, kitur – horizontaliai.

Kultūrinė vertė. Pastatas išlaikė pirminę, rekreacinę funkciją. Įvairių remontų metu prarastas pirminis, vieningas vaizdas, pakeista dalis dekoro, tačiau iš dalies išlaikytas pirminis tūris, autentiški fasadų dekoro elementai. Interjeruose išliko laiptinės su baliustrų tvorelėmis.^[1]

Istorija. Memorialinę sodybą sudaro M. K. Čiurlionio namas-muziejus ir muzikinis namelis. Pastatai išsidėstę rytinėje, ištęsto stačiakampio formos sklypo, dalyje. Vakarinėje sklypo dalyje – pagalbiniai statiniai. Pastatus supa M. K. Čiurlionio tėvo sodintas sodas, kuris 1964 m. atkurtas naujai. Iš M. K. Čiurlionio memorialinės sodybos atsiverdavo vaizdingas kraštovaizdis į pušelėmis apaugusi kalvotą slėnį, teikusi įkvėpimo menininko kūrybai. M. K. Čiurlionio  tėvai į jau pastatytą sodybą atsikėlė 1890 ir jį nuomavosi, kol 1896 nusipirko. Namą stovintį prie kelio Čiurlioniai nuomodavo vasarotojams, o antrajame gyveno patys. 1963 m. M. K. Čiurlionio seserų iniciatyva sodyboje įkurtas M. K. Čiurlionio memorialinis muziejus. Pagal seserų atsiminimus buvo atkurtas namelių interjeras. 1975 m. sodyboje pastatytas pagalbinis pastatas.

Architektūra. Pirmasis namas stovi galiniu (šiauriniu) fasadu atgręžtas į M. K. Čiurlionio gatvę. Tai kompaktiško stačiakampio plano (11,x5,7), vieno aukšto pastatas. Namas pastatytas ant lauko akmenų ir plytų mūro pamato, sienos rąstinės, apkaltos horizontaliai išdėstytomis lentomis, nudažytomis  žalsva spalva. Kertės, stačiakampių langų apvadai – išryškinti samanų spalva. Stogas dvišlaitis, dengtas malksnomis. Pagrindiniame (rytiniame) fasade – atviras prieangis su tvorele ir mediniais stulpeliais paremtu šlaitiniu stogeliu. 1961-1962 m. atlikus kapitalinį remontą, pasikeitė vidaus erdvių išplanavimas. Buvo išgriauta pertvara šiaurinio galo pertvara ir du kambariai sujungti į vieną, erdvią patalpą, kur buvo įrengta ekspozicija.

Antrasis namas (vadinamasis muzikos namas), stovi sklypo gilumoje. Tai neautentiškas namas, pirmasis sudegė 1940 m., tačiau pastatas atstatytas, tik yra šiek tiek mažesnis. Tai taip pat vieno aukšto, stačiakampio plano (5,6x14,3) namas su dvišlaičiu, malksnomis dengtu stogu. Sienos rąstinės, apkaltos horizontaliomis lentomis, apkalai nudažyti baltai, kertės ir langų apvadai – pilkai. Rytiniame fasade – plati įstiklinta veranda^[1]. 

Kultūrinė vertė. Tai aukštą istorinę , memorialinę ir architektūrinę vertę turintis kompleksas, menantis vieno žymiausių Lietuvos dailininko ir kompozitoriaus – M. K. Čiurlionio gyvenimą ir kūrybą.



Istorija. Memorialinę sodybą sudaro M. K. Čiurlionio namas-muziejus ir muzikinis namelis. Pastatai išsidėstę rytinėje, ištęsto stačiakampio formos sklypo, dalyje. Vakarinėje sklypo dalyje – pagalbiniai statiniai. Pastatus supa M. K. Čiurlionio tėvo sodintas sodas, kuris 1964 m. atkurtas naujai. Iš M. K. Čiurlionio memorialinės sodybos atsiverdavo vaizdingas kraštovaizdis į pušelėmis apaugusi kalvotą slėnį, teikusi įkvėpimo menininko kūrybai. M. K. Čiurlionio  tėvai į jau pastatytą sodybą atsikėlė 1890 ir jį nuomavosi, kol 1896 nusipirko. Namą stovintį prie kelio Čiurlioniai nuomodavo vasarotojams, o antrajame gyveno patys. 1963 m. M. K. Čiurlionio seserų iniciatyva sodyboje įkurtas M. K. Čiurlionio memorialinis muziejus. Pagal seserų atsiminimus buvo atkurtas namelių interjeras. 1975 m. sodyboje pastatytas pagalbinis pastatas.

Architektūra. Pirmasis namas stovi galiniu (šiauriniu) fasadu atgręžtas į M. K. Čiurlionio gatvę. Tai kompaktiško stačiakampio plano (11,x5,7), vieno aukšto pastatas. Namas pastatytas ant lauko akmenų ir plytų mūro pamato, sienos rąstinės, apkaltos horizontaliai išdėstytomis lentomis, nudažytomis  žalsva spalva. Kertės, stačiakampių langų apvadai – išryškinti samanų spalva. Stogas dvišlaitis, dengtas malksnomis. Pagrindiniame (rytiniame) fasade – atviras prieangis su tvorele ir mediniais stulpeliais paremtu šlaitiniu stogeliu. 1961-1962 m. atlikus kapitalinį remontą, pasikeitė vidaus erdvių išplanavimas. Buvo išgriauta pertvara šiaurinio galo pertvara ir du kambariai sujungti į vieną, erdvią patalpą, kur buvo įrengta ekspozicija.

Antrasis namas (vadinamasis muzikos namas), stovi sklypo gilumoje. Tai neautentiškas namas, pirmasis sudegė 1940 m., tačiau pastatas atstatytas, tik yra šiek tiek mažesnis. Tai taip pat vieno aukšto, stačiakampio plano (5,6x14,3) namas su dvišlaičiu, malksnomis dengtu stogu. Sienos rąstinės, apkaltos horizontaliomis lentomis, apkalai nudažyti baltai, kertės ir langų apvadai – pilkai. Rytiniame fasade – plati įstiklinta veranda^[1]. 

Kultūrinė vertė. Tai aukštą istorinę , memorialinę ir architektūrinę vertę turintis kompleksas, menantis vieno žymiausių Lietuvos dailininko ir kompozitoriaus – M. K. Čiurlionio gyvenimą ir kūrybą.