Kauno
MEDINĖS ARCHITEKTŪROS
DUOMENŲ BAZĖ

Paieškoti detaliau

Pasivaikščiojimas po medinę Panemunę

Virtualus Panemunės maršrutas pristato įdomiausius, skirtingų tipų medinius rajono namus. Vaidoto gatvėje aptiksime ne vieną XX a. pr. miestiečių namų tipo pastatą, į kultūros vertybių registrą įtrauktą žymaus miškininko, mokslininko Antano Kvedaro namą. Buvusio kurorto dalyje pamatysime įspūdingų vasarnamių, vilų, tarpukario Lietuvos kariuomenės veikėjams priklausiusių namų.

Pasivaikščiojimas po medinę Panemunę



1559 m. rašytiniuose šaltiniuose minima šalia Sėmenos upelio įkurta Panemunės dvaro sodyba. Pasak urbanistikos istoriko Algimanto Miškinio, Panemunės gyvenvietė ir miestelis greičiausiai atsirado XVIII a., kai dvaro savininku tapo Simonas Sirutis. 1742 m. jis tapo Kauno seniūnu. S. Sirutis perstatė įsigytą dvarą, pastatė mūrinę bažnyčią, išrūpino Panemunei miesto teises. Miestelis buvo linijinio plano, dauguma jo pastatų statyti palei vieną kelią.[1]

Panemunė augo iki XIX a. antros pusės. Prasidėjus Kauno tvirtovės statyboms, miestelio raida pakito. Jį apsupo tvirtovės keliai (šiuo metu – Jiesios, Baterijos, Vaišvydavos ir Kariūnų plentai), pietinėje bei šiaurinėje miestelio dalyse išaugę karinių statinių kompleksai sustabdė Panemunės plėtrą į šalis. Tarpukariu kariniuose pastatuose įsikūrė Lietuvos kariuomenės daliniai, tad Panemunėje apsigyveno ne vienas žymus to meto kariuomenės veikėjas. 1931 m. miestelis prijungtas prie Kauno ir pavadintas Aukštąja Panemune. 1933 m. Aukštajai Panemunei suteiktas kurorto statusas, suformuoti vasarvietės sklypai.

Vaidoto gatvė

Viena svarbiausių Panemunės dalių - išilgai ją einanti Vaidoto gatvė, šalia kurios statyti ne tik gyvenami namai, bet kūrėsi ir prekybos, verslo, aptarnavimo įstaigos. Pasak knygos „Pėsčiomis po aukštąją Panemunę“ autorės Daivos Nevardauskienės, tarpukariu gatvėje veikė apie 30  įvairių įstaigų. Čia dirbo batsiuvys, skardininkai, siuvėjai, buvo policijos nuovada. Gatvėje veikė knygynas, kepykla, kirpykla, lėlių dirbtuvės, ne viena mokykla.

1925 m. išleisti Kauno miesto tarybos nutarimai miestui ir priemiesčiams, pagal kuriuos Panemunėje reguliuota namų statyba, numatyti bendri reikalavimai jų savininkams. Pavyzdžiui, sklypai turėjo būti aptverti ne aukštesne kaip 2 m. tvora, kurią drausta dažyti juodai.[2] Archyviniuose dokumentuose išlikę daug Kauno miesto savivaldybės statybos skyriaus raginimų, kuriuose savininkams nurodoma namo stogą nudažyti raudonais arba žaliais aliejiniais dažais. Taip siekta sukurti vientisą rajono vaizdą.

Dažniausiai statyti mediniai namai buvo pailgo plano, vieno aukšto, orientuoti šonu į gatvę. Dengti dvišlaičiu skardos arba čerpių stogu. Būdingas apkalimas: vertikaliai apkalta cokolinė pastato dalis, likusios sienos apkaltos horizontaliai sudėtomis lentelėmis. Tai tipiški XX a. pr. miestiečių namai (iki šiol Vaidoto gatvėjė išlikę daugiau kaip 30 medinių miestiečio tipo namų). Dažnai vienoje namo pusėje gyvendavo savininkas, o kita būdavo nuomojama, joje įrengiama krautuvė, dirbtuvės. Ne vienas toks medinis namas priklausė Panemunėje gyvenusiems žydams. Trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje Vaidoto gatvėje statyti ir mediniai dviejų aukštų namai, kuriuose būdavo keli butai skirti nuomai. Senųjų medinių nuomojamų butų namų šiuo metu gatvėje išlikę apie 10.

Šiuo metu didžioji dalis Vaidoto gatvės medinių namų išlaikę tik dalį autentikos arba visiškai praradę pradinę išvaizdą - apkalti plastikinėmis lentelėmis, perstatyti. Ne vienas pastatas apleistas, negyvenamas. Kartais tik iš tūrio, pastatymo šonu į gatvę, galima spėti, jog kadaise čia buvo tvarkingai apkaltas, raudonu skardiniu stogu dengtas medinukas, kuriame gyveno lietuvių ar žydų šeima, veikė kokia nors įstaiga.

Tarpukario kurortas

                  Aukštoji Panemunė įsikūrusi  vaizdingoje vietoje prie Nemuno, turėjo puikius šansus tapti Kauno elito poilsio vieta. Viskas prasidėjo nuo 1930 m. įkurtos mineralinio vandens gydyklos ir sanatorijos su įrengtomis kvarco lempomis, purvo voniomis ir kitais šių laikų SPA centrui prilygstančiais malonumais. Vėliau įkurtos dar kelios sanatorijos. Panemunės paskelbimas kurortu leido miesto valdžiai imti atitinkamą kurorto mokestį ir taip didinti miesto pajamas.

              4 – ojo dešimtmečio viduryje, kurorte gyvenimas virte virė. Vasarą čia apsilankydavo iki 35000 poilsiautojų, kurie mėgavosi kurortiniais malonumais: dainomis, šokiais, pasiplaukiojimu laiveliais, restoranais, saulės voniomis pliažuose ir t.t. Ypač įdomūs, pikantiškomis paskalomis apipinti nuotykiai, vykdavo dviejuose Panemunės pliažuose. Vyrams ir moterims buvo draudžiama maudytis kartu, moterų  maudimosi kostiumai panašėjo į ilgas suknias, tačiau kaip ir visada tokiose vietose pasitaikydavo intriguojančių nuotykių[3]. 1935 m. J. Basanavičiaus parke buvo atidarytas architekto S. Kudoko projektuotas prabangus kurhauzas. Deja, sovietmečiu jis neprižiūrimas sunyko.

              Panemunei tapus kurortu, iškilo poilsiautojų apgyvendinimo poreikis.  Prasidėjo medinių vasarnamių statyba.  Šio tipo pastatai dviaukščiai, imponuoja stambiais, dažnai sudėtingais tūriais. Vasarnamiai nedekoruoti, fasadai apkalti lentelėmis, kurios sudėtos stačiai, gulsčiai, eglute[4]. Toks namų stilius puikiai derėjo su ramia kurortine aplinka.

              Panemunė buvo Kauno inteligentijos pamėgtas  kurortas. Čia vasaras leisdavo žymūs to meto žmonės.  J. Staugaičio g. 7 stovi vasarnamis tarpukariu priklausęs pulkininkui, veterinarijos gydytojui P. Kvedarui. Kadangi Panemunė buvo ir karinis miestelis su savo kareivinėmis ir kitais karinės paskirties objektais, aukšto rango karininkai įsikurdavo čia pastatytuose vilose. Gailutės g. 19 esančiame kotedže Lietuvos kariuomenės savanoris, istorikas, bibliotekininkas,  vertėjas Juozas Galvydis buvo įrengęs prašmatnų to laiko pensioną. Jame vasaromis poilsiaudavo ir garsioji Lietuvos krepšininkų rinktinė kartu su treneriu P. Lubinu.[5]

              Sovietmetis Panemunės kurorto gyvenimą sujaukė.  Jis prarado savo reikšmę, o vilos ir vasarnamiai perplanuoti į kelių butų namus. Tokiu būdu buvo sudarkyti autentiški interjerai, išorė remontuota visiškai netinkamomis priemonėmis, pavyzdžiui plytomis, namų valdos užstatytos pagalbiniais, aplinką darkančiais priestatais ir kitokiais pastatais. Ir tik kai kurie tinkamai tvarkomi mediniai namai primena čia kunkuliavusį kurortinį gyvenimą.

Laura Rimkutė, Asta Raškevičiūtė


[1] Miškinis, Algimantas.  Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės: Užnemunės miestai ir miesteliai. Vilnius: Savastis 1999;

[2] KAA, F. 218, ap. 2, b. 5978

[3] Nevardauskienė D., Aukštosios Panemunės istorija, Kaunas, 2010, p. 71- 73

[5] Nevardauskienė D., Aukštosios Panemunės istorija, Kaunas, 2010, p. 131



1
Vaidoto g. 164

Vaidoto gatvėje iki šiol išlikę apie 30 XX a. pr. statytų miestiečių tipo namų. Tokiems namams būdingas pailgas planas, jie dažniausiai vieno aukšto, stovi prie pat gatvės, šonu atgręžti į ją.

Vienas tokio tipo namų pavyzdžių Vaidoto gatvėje pažymėtas nr. 164. Pastatas vieno aukšto, stačiakampio plano, stovi šonu į gatvę. Dvišlaitis jo stogas dengtas skarda. Namo fasadų apkalai cokolio ir frizo dalyse sudėti vertikaliai, tarp langų – horizontaliai. Apkalimo lentelės dažytos geltona ochra. Priekiniame fasade simetriškai išdėlioti mediniai langai. Į vidų patenkama iš gatvės pusės, pro dvivėres duris su švieslangiu. Rytinėje pusėje apsaugai nuo gaisrų suformuota raudonų plytų ugniasienė. Namo kaminas bei pamatai taip pat sumūryti iš šių plytų.  

Vaidoto gatve keliaujant tolyn galima atkreipti dėmesį į vieną seniausių išlikusių gatvės namų nr. 48, bei kitus medinius XX a. pr. miestiečių tipo namus - Nr. 95, 96, 118, 173, 195, 219 ir kt.

Bėgant laikui, daug medinių Vaidoto gatvės namų smarkiai pakeisti - perstatyti, pertvarkyti arba išvis neprižiūrimi. Tad pagal archyvinius duomenis tik kai kuriuos iš jų galima identifikuoti. Tarpukariu Vaidoto gatvė kurį laiką buvo vadinama Vytauto, vėliau pervadinta, pakito namų numeracija. Tad atrasti, ar tebestovi XX a. pr. statytas namas, susieti jį su esama archyvine byla - sudėtinga. Pateikiame keletą tarpukariu braižytų Vaidoto g. namų planų, kurie padės susidaryti to meto pagrindinės Aukštosios Panemunės gatvės vaizdą.

Asta Raškevičiūtė

2
Vaidoto g. 162

Gana išskirtinis, stambaus tūrio medinis namas Vaidoto gatvėje pažymėtas Nr. 162. 1927 m. Jurgis Apanavičius Kauno apskrities valdybos statybos skyriui pateikė prašymą. Jame prašyta leisti statyti 17,30 m. ilgio ir 7 m. pločio gyvenamą medinį namą tuometinėje Vytauto gatvėje, sklype Nr. 110. Pagal pradinį projektą buvo numatyta statyti vieno aukšto namą su gyvenama mansarda ir dviem mezoninais iš gatvės pusės. Kiemo pusėje suprojektuotas balkonas. Viduje numatyta įrengti keturis butus. Pirmame aukšte dalis patalpų paskirta krautuvei bei sandėliui. Neaišku, kaip tiksliai šis projektas buvo įgyvendintas, kadangi 1932 m. tas pats savininkas pateikė namo perstatymo projektą. Pagal jį perstatytas namas išliko iki šių dienų. Naujame projekte namo aukštai išliko tie patys, tačiau numatytas vienas platus mezoninas gatvės pusėje. Kiemo pusėje mansardos balkonas taip pat pakeistas mezoninu. Rytinėje pastato dalyje suprojektuota įvaža, per kurią patenkama į vidinį kiemą. Gatvės fasade numatyta įrengti du įėjimus. Vakarų fasade taip pat suprojektuotas įėjimas, o prie rytų fasado - mūrinė ugniasienė. Viduje išliko keturi butai su virtuvėmis (po du pirmame aukšte bei mansardoje), du vonios kambariai. Kai kurie butai galimai paskirti nuomai.

Šiuo metu namo išorė pakitusi. Gatvės pusėje išlikęs vienas įėjimas. Mansardinis stogas perdengtas asbocementiniais lakštais. Namo langai pakeisti plastikiniais. Tačiau vis dar išlaikytas fasadų apkalimas. Cokolinė bei frizo dalys apkaltos vertikaliai sudėtomis lentelėmis. Likusi dalis – horizontaliai. Mezoninų apkalai išdėlioti mišriai. Išlikusi ir originalumo pastatui suteikianti įvaža į kiemą. Šis elementas nėra būdingas Vaidoto gatvės namams. Mediniai namai su įvažomis labiau paplitę Vilijampolėje.

Asta Raškevičiūtė

Šaltiniai:

1. KAA, F. 218, ap. 2, b. 8712.

2. KAA, F. 17, ap. 1, b. 22.

3
A. Smetonos al. 81

Namą 1930 m. pasistatė žymus tarpukario visuomenininkas, politikas, advokatas Kazys Zubauskas su žmona Barbora. Dviejų aukštų su mansarda name Zubauskai pirmąjį aukštą nuomojo majorams Jonui Liugai ir Stanislavui Uždaviniui. Karo metais namas nacionalizuotas ir tik 1989 m. gražintas savininkų artimiesiems.

Pagrindinis namo fasadas išraiškingas, atgręžtas į A. Smetonos alėją. Simetriškame eksterjere dominuoja dviaukštė, įstiklinta veranda virš kurios iškeltas mezoninas. Pastarojo pastogę puošia unikalus reljefinis dirbinys – pusmėnulio ir saulės kompozicija. Fasadų dekoratyvumą pabrėžia smulkus verandų įstiklinimo raštas, pjaustinėti karnizai, tamsūs namo kampų ir langų apvadai, apkalimo lentelių išdėstymas (cokolio ir tarpaukščių dalys - vertikaliai, pagrindinės sienų dalys - horizontaliai). Kiemo fasadas analogiškas esančiam gatvės pusėje, tik dviaukštė veranda kur kas kuklesnės išraiškos. Stačiakampio plano pastatas aiškios planinės struktūros, kompaktiški kambariai (daugiausiai pereinami) išdėstyti dviem eilėmis su laiptine centre. Stogas dvišlaitis, dengtas šiferiu (pirminė danga skardos).

Aistė Dičkalnytė

4
A. Smetonos al. 75

Ši, viena seniausių Panemunės vilų, statytų XX a. pr., žavi savo autentiškumu. Pagrindinis namo akcentas - priekinio fasado dešinėje pusėje esanti dengta terasa, kuri kartu atlieka ir prieangio funkciją. Terasa paremta medinėmis, keturkampėmis kolonėlėmis, papuošta tvorele su kontūrinio pjaustymo lentelėmis ir medinio ornamento juosta pastogėje. Kairėje priekinio fasado pusėje sukomponuotas trisienis rizalitas su langais. Vilai dekoratyvumo taip pat suteikia paradinių dvivėrių durų ovalūs langeliai, tūrinis stoglangis, lietvamzdžių karūnėlės, išlenktas kaminas, šviesiai rožinė fasadų spalva. Vieno aukšto namo galiniame fasade pristatytas prieangis ir tūrinį vientisumą komplikuojantis mansardinis aukštas. Vilos cokolis aptinkuotas, sienos apkaltos horizontaliai išdėstytomis lentelėmis, dvišlaitis, pusvalminis stogas dengtas skarda. 

Aistė Dičkalnytė

Šaltiniai:

1. Lukšionytė, Nijolė „Smetonos al. 75" [žiūrėta 2015-08-04]. Prieiga per internetą: http://archimede.lt/kaunas/pastatas/197

5
Klevų g. 1

Kauno apskrities technikos komisija 1925 m. išdavė leidimą žymiam Lietuvos kariuomenės kūrėjui, savanoriui, generolui Mykolui Velykiui Aukštojoje Panemunėje statytis 16×11,5 m² gyvenamąjį medinį namą. Pastato projekte numatytas puošnus fasadas su verandomis, plačiais, sudėtingo skaidymo rėmų langais papuoštais sandrikais, profiliuotomis pastogių konsolėmis, stogo baliustradų tvorele, dekoratyviais stoglangiais. Šiandien matome, kad nors stačiakampis pastato planas nuo numatytojo projekte nepakito, tačiau neliko dekoratyvinių puošybos elementų. Nuosaikios architektūros pastatas sudarytas iš dviejų korpusų: dviaukščio atgręžto į Klevų gatvę ir vienaaukščio pratęsto į kiemą. Prie vakarinio fasado glaudžiasi prieangis, iš kurio patenkama į laiptinę. Prieangis remia metaline tvorele apjuostą balkoną. Kitas prieangis pristatytas Mažosios g. fasade, pro kurį, pagal planą, turėjo būti patenkama į virtuvės patalpas. Namo cokolinė bei aukštus skirianti dalis apkaltos vertikaliai, sienos horizontaliai, o pastogių skydai apkalti eglutės ornamentu. Pastatas dažytas raudonai rudai, dengtas pusvalminiu stogu.

Aistė Dičkalnytė

Šaltiniai:

1. KAA, F. 17, ap.1, b.26, lap. 275, 276.

2. Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas; [žiūrėta 2015-08-13]. Prieiga per internetą: http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=VELYKIS%20MYKOLAS

6
Vaidoto g. 41

Tuometinės Vytauto g. nr. 27 (dab. Vaidoto g. nr. 41) sklype pagal 1933 m. parengtą projektą, mėsos prekyba užsiimantis Chackelis Kaganas pasistatė dviaukštį medinį namą su sandėliu ir rūsiu. Projekto autorius nėra žinomas, techninę priežiūrą vykdė inž. A. Makas. Ilgas ir siauras sklypas padiktavo išilgintą pastato formą bei konfigūraciją – namas pagrindiniu, siauruoju, fasadu atgręžtas į gatvę. Pastato pailgą tūrį sąlygojo netipinis pasirinkimas sujungti gyvenamąjį namą su sandėliu bei prie pastarojo galinio fasado dar prijungti laiptinę. Pirmame aukšte iš gatvės pusės buvo įrengtos komercinės patalpos su atskirais įėjimais bei dviem dideliais, į gatvę atgręžtais langais. Du gyvenamieji butai orientuoti į kiemo pusę su atskiru įėjimu. Taip pat ir antrajame aukšte numatytos dvi gyvenamosios patalpos - turbūt nuomojami butai. Namas apkaltas horizontaliomis, geltonos spalvos lentelėmis, kampų apkalai, karnizai, langų ir durų apvadai išryškinti ruda spalva. Monumentalios architektūros pastatui dekoratyvumo suteikia metalinės balkonų grotelės, trikampis frontonas su keturkampiu langeliu pagrindiniame fasade. Buvusi eksterjero simetrinė kompozicija neišlaikyta – vienas iš įėjimų perdarytas į langą. Langai pakeisti į plastikinius, praradę pirminį skaidymą. Paradinės durys ir daugiašlaičio stogo danga taip pat neoriginalios. Pirminė multifunkcinė pastato paskirtis išlaikyta – pirmajame aukšte, iš Vaidoto gatvės pusės veikia kirpykla, likusiojoje namo dalyje įrengti gyvenamieji butai. Pastatas netipinis nuomojamų butų namas, nes jungia gyvenamąjį namą su sandėliu. Iki šių dienų išlikę autentiškų detalių: sienų apkalimas, balkonų grotelės, frontonas.

Aistė Dičkalnytė

Šaltiniai:

1. KAA, F. 218, ap. 2, b. 8641;

2. Kauno apskrities žydų verslininkų sąrašas, Visa Lietuva, 1931 m. Prieiga per internetą: http://jbfund.lt/history/zydu-verslininku-sarasas/kauno-apskrities/

7
Vaidoto g. 28

Šalia Aukštosios Panemunės Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčios, išsirikiavę keletas medinių pastatų, kurie primena, XIX a. pb. - XX a. pr. gatvės vaizdą. Nr. 28 pažymėtas namas - vienas seniausių ir autentiškiausių medinukų Vaidoto gatvėje, pastatytas XIX a. pb. Kurį laiką jame veikė špitolė – nakvynės namai atvykėliams. 1922 m. čia buvo apgyvendinti į Aukštąją Panemunę atvykę arkivyskupo Zechinio padėjėjai. Tarpukariu špitolės patalpomis naudojosi įvairios katalikiškos organizacijos, o sovietmečiu gyveno bažnyčios kunigai, vargonininko šeimyna (name tebegyvenanti iki šiol). Pastato eksterjeras neįmantrus. Namas pailgo plano, vieno aukšto, stovi šonu į gatvę. Dengtas dvišlaičiu skardos stogu. Suręstas ant mūrinio raudonų plytų pamato, kuris rytų pusėje paaukštintas. Prie kiemo fasado priglausti du nedideli priestatai su įėjimais. Gatvės fasade išdėstyti skirtingo dydžio bei skaidymo langai, įrengtos dvivėrės durys su langeliais apšviesti priemenei. Stoge iš gatvės pusės yra trys mansardiniai stoglangiai. Namo priekinis ir šiaurinis fasadai apkalti ištisinėmis, vertikaliai sudėtomis lentelėmis, pietinė siena – horizontaliomis lentomis.

Asta Raškevičiūtė

Šaltiniai ir literatūra:

1. Nevardauskienė, Daiva. Aukštosios Panemunės istorija: istorinė apžvalga nuo seniausių laikų iki šių dienų; Kaunas: Prix Fixe, 2010;

2. Nevardauskienė Daiva, sud.; Pėsčiomis po aukštąją Panemunę: skirta Aukštosios Panemunės 455 metų jubiliejui; Kauno Panemunės bendruomenės centras, 2014;

8
Vaidoto g. 26

Vaidoto gatvėje, Nr. 26 pažymėtas buvusios mokyklos pastatas. Jame tarpukariu veikė bažnyčios išlaikoma pradinė mokykla. Vaikus čia mokė vienuolės kazimierietės iš Pažaislio vienuolyno, tad mokykla dar vadinta „Seselių mokykla“. Pamokos vykdavo pirmame pastato aukšte. Antrame veikė vaikų darželis, buvo įrengtas žaidimų kambarys. Sovietmečiu mokykla uždaryta, name kurį laiką veikė nedidelis „Panemunės“ kino teatras. 1951 m. pastate įkurtas Kauno m. centrinės bibliotekos Panemunės filialas. Nuo 1992 m. mokyklos pastatas priklauso Aukštosios Panemunės parapijai, nuo 2003 m. čia rinkdavosi Panemunės bendruomenės nariai. Namas – dviejų galų su prieangiu iš gatvės pusės. Pastato charakterį palaiko medinio dekoro elementai –ornamentuotu karnizu puoštas mezoninas, pastogės drožiniai.

2014 m. architektė Gabija Kušleikaitė pristatė namo fasadų atkūrimo viziją.

Asta Raškevičiūtė

Šaltiniai ir literatūra:

1. Nevardauskienė, Daiva. Aukštosios Panemunės istorija: istorinė apžvalga nuo seniausių laikų iki šių dienų; Kaunas: Prix Fixe, 2010;

2. Nevardauskienė Daiva, sud.; Pėsčiomis po aukštąją Panemunę: skirta Aukštosios Panemunės 455 metų jubiliejui; Kauno Panemunės bendruomenės centras, 2014;

9
Vaidoto g. 18

Vaidoto gatvės rytinėje dalyje, pušų prieglobstyje, šalia Sėmėnos upelio, stovi vienas geriausiai išlaikytų medinių gatvės namų, pažymėtas nr. 18. Tai žymiam Lietuvos miškininkui, aplinkosaugininkui, mokslininkui, visuomenės veikėjui Antanui Kvedarui priklausęs nuomojamų butų namas. 1927 m. A. Kvedarui išduotas leidimas 37 arų sklype statyti dviejų aukštų namą. Viduje suplanuoti keturi butai, iš kurių viename gyveno miškininko šeima, o kiti paskirti nuomai. Namas statytas nelygaus reljefo sklype, tad iš kiemo pusės sumūrytas cokolinis aukštas. Gana stambaus tūrio pastatas dengtas pusvalminiu skardos stogu, apkaltas vertikaliai, horizontaliai ir „eglute“ sudėtomis medinėmis lentelėmis. Pastato tūrį paįvairina prie dešinio bei gatvės fasadų pristatytos dviaukštės, įstiklintos verandos. Namui puošnumo suteikia langai su viršutinėmis smulkesnio skaidymo juostomis, langinės. Antanas Kvedaras name gyveno iki mirties - 1967 m. Sovietmečiu name planuota įrengti memorialinį muziejų ar bent kambarį, skirtą garsaus miškininko atminimui, tačiau idėja neįgyvendinta. 2008 m. pastatas įtrauktas į kultūros vertybių registrą.

Asta Raškevičiūtė

Šaltiniai ir literatūra:

1. KAA, F. 17, ap. 1, b. 24, lap.144;

2. KAA, F. 209, ap. 3, b. 3063;

3. Kultūros vertybių registras, Namas [žiūrėta 2015-08-13]. Prieiga per internetą: http://kvr.kpd.lt/#/

4. Reklaitė Julija, sud.; Kaunas, 1918-2015: architektūros gidas; Miškininko Antano Kvedaro namas; Vilnius: Lapas; 2015; p. 169.

5. Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas; [žiūrėta 2015-08-13]. Prieiga per internetą: http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=KVEDARAS%20ANTANAS

10
J. Staugaičio g. 7

Pulkininkas, veterinarijos gydytojas Pranas Kvedaras 1930 m. pasistatė vientiso tūrio, dviaukštį vasarnamį, kurio techninę priežiūrą vykdė Stepas Morkūnas. Vasarnamio gatvės fasade buvo suplanuota dviaukštė, uždara, įstiklinta galerija su plačiais, dekoratyvaus skaidymo langais, puoštais sandrikais bei puošniu įėjimu fasado centre. Kiemo fasade numatytos pusiau atviros galerijos. Simetriško plano, dviem eilėmis išdėstyti kambariai turėjo susisiekti su galerijomis. Turbūt statybos metu projektas supaprastėjo, pagrindinio fasado centre liko tik dviaukštė veranda su įėjimu šone, užbaigta trikampiu frontonu, kuriame įkomponuoti 3 trikampiai švieslangiai. Namas pastatytas ant aukšto tinkuoto cokolio, sienos apkaltos horizontaliai, skliautai apkalti dviem būdais: vertikaliai ir horizontaliai. Dvišlaičio, nusklembtais galais stogo danga neautentiška. Taip pat pakeista didžioji dalis langų, neatitinkančių pirminio medžiagiškumo ir originalios išvaizdos. Ypač vizualiai nukentėjo veranda, neišlaikant jos vientisų langų su išraiškingu, itin smulkiu rėmų skaidymu.

Aistė Dičkalnytė

Šaltiniai:

1. KAA, F. 17, ap.1, b. 24

11
J. Staugaičio g. 13

1929 m. Kauno apskrities statybos komisijai pateiktas kapitono Jeronimo Matulionio prašymas patikrinti medinio namo, statomo A. Staugaičio gatvėje, planą. Statybų techninę priežiūrą atliko inžinierius Valiukėnas. Suprojektuotas pastatas - stačiakampio plano, vieno aukšto su mansarda, dengtas dvišlaičiu skardos stogu. Namo plane buvo numatyti du butai pirmajame aukšte ir dar du mansardoje. Originalumo statiniui suteikia į bokštelius panašūs kraštiniai mezoninai, užsibaigiantys piramidiniais stogeliais su smailėmis. Smailė puošia ir centrinį, stambesnio tūrio mezoniną. Mezoninas iškeltas per visą namo plotį. Iš kiemo pusės į mezoniną patenkama pro medinę lauko laiptinę. Galinio, kiemo fasado stogą taip pat paįvairina platus, dėžinis mansardos stoglangis. Pagrindinio, simetriško gatvės fasado centre – uždaras prieangis su dviem įėjimas. Plokščias prieangio stogelis atstoja balkoną, į kurį galima patekti iš centrinio mezonino. Dar vienas balkonas, apjuostas medine tvorele – pietiniame fasade. Pagal projektą namui išskirtinumo turėjo suteikti ne tik romantiški boksteliai-mezoninai, bet ir itin smulkus bei dekoratyvus sienų apkalimas. Galutiniam variantui pasirinktas kur kas paprastesnis, tarpukario medinei architektūrai būdingas apkalų derinys, kai sienos iki langų ir tarpaukščių juosta apkalama vertikaliai, o likusi dalis – horizontaliai.

Aistė Dičkalnytė

Šaltiniai:

1. KAA, f. 17, ap. 1, b. 25

12
Gailutės g. 19

Istorija. Sklypas Gailutės g. 19 buvo skirtas Lietuvos kariuomenės savanoriui Juozui Galvydžiui (1896 – 1982), kuris vėliau žinomas kaip istorikas, bibliotekininkas,  vertėjas. Sklype 1932 m. pastatęs namą,  J. Galvydis čia įsteigė vieną ištaigingiausių pensionų Panemunėje. Pagal išlikusias senas fotografijas matyti, jog pradiniame etape namas buvo vieno aukšto su mansarda, asimetriško tūrio, jau tada turėjo drožinėtą frontoną. Antrasis aukštas suformuotas sovietmečiu.

 Architektūra. Dviaukštis pastatas stovi atokiai nuo gatvių, apsuptas sodo. Yra gan didelis, nors iš tolo pastebimas dekoratyvus drožinėtas frontonas asocijuojasi su kameriška vila. Pagrindinis įėjimas veda į erdvų holą. Frontonas su voliutomis, švieslangis išgaubtais šonais asocijuojasi su neobaroku, kuris tarpukariu buvo laikomas tautiniu lietuvišku stiliumi. Platūs langai, dailylenčių apkalimo tipas, balkono tvorelė atitinka modernizmo architektūros estetiką, į kurią buvo orientuojamasi pristatant vilai antrąjį aukštą.

Kultūrinė vertė. Ši Panemunės vila susijusi su Juozo Galvydžio šeima; architektūros požiūriu išskirtinis jos frontonas, drožinėtas neobaroko motyvais.



13
Gailutės g. 28

Vienas geriausiai išlikusių, įspūdingos architektūros Panemunės vasarnamis su mansarda, pastatytas 1926 m. Sovietmečiu pertvarkytas į 12 butų daugiabutį. Pastato architektūrai savitumo bei monumentalumo suteikia priekinio fasado bokštiniai rizalitai dengti skardiniais kupoliniais šalmais. Tai originalus sprendimas Panemunės medinės architektūros kontekste. Tarp rizalitų suformuotos įstiklintos galerijos su atviru balkonu mansardiniame aukšte, dešiniojo šono iškirtoje įrengtas nedidelis balkonėlis. Galiniame fasade pristatytas dviaukštis prieangis. Karkasinės konstrukcijos sienų cokolinė dalis ir tarpaukštinės juostos apkaltos vertikaliai išdėstytomis lentelėmis, pagrindinių sienos dalių apkalai horizontalūs, mansardų skydai apkalti derinant horizontalų, vertikalų ir eglutės raštų apkalimą. Smulkaus skaidymo vasarnamio langai originalūs. Taip pat viduje yra išlikę autentiški mediniai laiptai į antrą aukštą. Stogo danga, išskyrus rizalitų kupolus, neautentiška, pakeista šiferine. Taip pat vėlesnių remontų metu pakeisti lietvamzdžiai su nauja, ištisine skardos juosta po langais. Nepaisant to, objektas išlaikęs daug autentiškumo.

2016 m. gaisro metu pastatas stipriai apgadintas.

Aistė Dičkalnytė

Šaltiniai:

1. Lukšionytė, Nijolė „Gailutės g. 28‘‘ [žiūrėta 2015-06-04]. Prieiga per internetą: http://www.archimede.lt/kaunas/pastatas/116

14
A. Smetonos al. 11

Lietuvos karo gydytojas, sanitarijos pulkininkas Linas Janulionis 1937 m. gavo leidimą statyti medinį, gyvenamąjį namą su sandėliu 3454 m² sklype A. Smetonos al. 11 (buv. Prezidento Smetonos al. 5). Projektavo ir statybų techninę priežiūrą vykdė Antanas Gruodys. Vieno aukšto su mansarda name suplanuotas vienas butas su 9 kambariais. Beveik kvadratinio plano namo stogas turėjo būti dengiamas čerpėmis. Taip pat numatytas krosninis šildymas, miesto vandentiekis ir kanalizacija. L. Janulionio namui išskirtinumo suteikia pusapvalė terasa pagrindiniame fasade. Dengta terasa apjuosta betonine tvorele ir paremta keturkampėmis kolonomis. Plokščias terasos stogas kartu yra ir mansardos balkonas. Kituose fasaduose taip pat įrengti tvorelėmis apjuosti balkonai. Iš terasos buvo galima patekti į reprezentacines patalpas - erdvų valgomąjį ir svetainę. Kasdieninėms reikmėms naudotas pagrindinio fasado šoninėje iškirtoje esantis šiek tiek įgilintas įėjimas. Dar vienas įėjimas su išoriniu prieangiu suformuotas šoniniame fasade. Pro jį buvo patenkama tiesiai į virtuvę. Pastato cokolis apkaltas vertikaliomis, o sienos horizontaliomis lentelėmis. Mansardų skyduose suformuoti dekoratyvūs trikampiai ir apvalūs stoglangiai.

Aistė Dičkalnytė

Šaltiniai:

1. KAA, F. 218, ap. 2, b. 5971;

2. LCVA, f. 1622, ap. 4, b. 731;